Karjerą kine A. Kavaitė pradėjo dar būdama paauglė, kai nusifilmavo Raimundo Banionio filme „Džiazas“. Po to ji nusprendė gilintis i vizualiuosius menus Prancūzijos Avignon Nacionalinėje aukštojoje dailės mokykloje bei prestižinėje Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje.

Alantės Kavaitės režisūrinis pilno metro debiutas, mistinė drama „Ecoute le Temps“ („Laiko garsai“) buvo išleistas Prancūzijoje ir Anglijoje 2007 metais. Filmas apkeliavo daugiau nei dvidešimt tarptautinių festivalių, įskaitant ir „Kino Pavasarį“ bei „Šeršėliafam“ tarptautinį moterų filmų festivalį, kurį atidarė 2009-taisiais. Prieš kelias savaites į Vilnių grįžusi režisierė darbuojasi prie naujausio savo darbo.

- Kodėl sukurtas pagrindinės herojės vaidmuo R. Banionio filme „Džiazas“ nesuviliojo jūsų pasirinkti aktorės kelio?

Aš blaškiausi tarp Dailės akademijos ir konservatorijos, bet mano mama buvo labai protingas žmogus ir pasiūlė kurį laiką neskubėti mokytis ir pagalvoti, ko iš tiesų gyvenime ieškau. Man reikėjo dar trijų ar keturių metų, kad suprasčiau, jog ne vien vaidyba, bet kinas apskritai ir yra tai, kas mane labiausiai domina.

- Kodėl pasirinkote studijuoti vizualiuosius menus užsienyje?

Studijos Prancūzijoje buvo visiškai kitokios nei Lietuvoje. Išvažiavau metams į Avinjoną galvodama, kad grįšiu. Prieš dvidešimtmetį mano karta galvojo, kad išvykti į užsienį ir pasižiūrėti, koks yra pasaulis, o po to grįžti į Lietuvą su naujomis žiniomis ir energija yra mūsų pareiga. Visi norėjome pakeliauti. Išvykau tik metams, tačiau mano išvykimas sutapo su labai didele nelaime – mirė mano mama. Visus tuos metus grįžti į Lietuvą buvo labai sunku, nes gimtinė man buvo tapusi ašarų pakalne. Be to, vaikystė yra laikas, o ne vieta, todėl ir pati gimtinė ima atrodyti visai kitaip, kai ją palieka brangūs žmonės iš praeities. Mano mama buvo fantastiškas žmogus. Ji buvo mano draugė, mama, sesuo, pavyzdys. Ir tokio žmogaus netekti buvo didelis šokas.
Alantė Kavaitė

- Jūsų netekties išgyvenimai atsispindėjo ir pirmajame jūsų filme...

Visada kuri vienaip ar kitaip pasitelkdamas asmeninius išgyvenimus. Šis filmas nėra mano pačios istorija, tačiau joje tikrai yra biografinių elementų. Kurdama „Ecoute le Temps“ („Laiko garsai“) pastebėjau kadrą, kurio iki tol neįsisąmoninau – susivijusius siūlus. Mano mama buvo tekstilininkė. 

Mano antrasis darbas “Sangailė“ bus grynai lietuviškas. Kai rašiau filmui scenarijų, visi mano bičiuliai ragino pakeisti istoriją ir veiksmą perkelti į Prancūziją - tuomet būtų buvę lengviau gauti finansavimą iš Prancūzijos. Tačiau nors filmo istorija ir yra universali, joje yra keletas akcentų, kurie Prancūzijoje atrodytų dirbtinai. Juosta pasakoja apie mergaitę, kuri nori skraidyti akrobatiniu lėktuvu. Aistra skraidymui man atrodo tokia lietuviška. Ir mintis, kad būtų galima adaptuoti filmą tik tam, jog lengviau gauti finansavimą, nei sekundei nebuvo aktuali. Todėl man be galo malonu ir gera pasakyti, kad filmas bus didžiąja dalimi finansuotas Lietuvos.

Beje, įdomu tai, jog viena iš prancūzų kino finansavimo komisijų šio filmo projektą atmetė dėl to, jog filmas jiems pasirodė nepakankamai lietuviškas – lyg žiūrėčiau į savo gimtinę pro rožinius akinius, idealizuotai. Tai yra netiesa. Jie laukia istorijų apie mafiją, prostitutes, o kai parodai merginą, norinčią skraidyti lėktuvu, tai jiems jau yra per vakarietiška. Tai mane labai nervina. 

Alantė Kavaitė kuria debiutinį filmą „Ecoute le Temps“ - DELFI galerijoje:

- Rašydama scenarijų savo pirmajam filmui jau įsivaizdavote ir žinojote, kokia aktorė turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį. O kaip su filmo „Sangailė“ aktore? Ar jau žinote, kas ją kurs?

Veidai atėjo vėliau, nei parašiau scenarijų. Tačiau kol viskas dar ne iki galo suderinta, nenoriu atskleisti pavardžių. Kai kurios jų galbūt daugeliui bus naujos ir negirdėtos, nes aktoriai yra jauni. Bet labai džiaugiuosi, kad juostoje vaidins keli aktoriai, kuriuos aš dar prisimenu iš paauglystės laikų.

- Ar aktorei pačiai teks valdyti lėktuvą? Ar nebuvo tokių, kurios sudvejojo dėl vaidmens, nes, pavyzdžiui, bijojo aukščio?

Valdyti lėktuvą reikia mokytis keletą metų. Tačiau aktorei tikrai teks pabuvoti lėktuve. Nesiblaškiau dėl pagrindinės aktorės. Kai tik ją pamačiau, nebekilo jokių dvejonių, kad ji ir bus Sangailė. Tačiau kol nebuvo patvirtintas finansavimas, baiminausi, kad per tuos metus mergina nepasikeistų. Juk herojai turi būti 17 metų, o aktorė galėjo tapti per sena. Bet ji ne tik kad nepasikeitė, o ir dar labiau atjaunėjo. Tiesą pasakius, dabar būdama 20-ties, ji man netgi atrodo 16-kos.

- Kas buvo sunkiausia grįžus į Lietuvą?

Sunkiausia buvo tai, kad nežinojau, kaip nusipirkti troleibuso bilietą. (Juokiasi.) Lietuviškai kalbu be jokio akcento, todėl kai žmonių paklausi pagalbos tokiu akivaizdžiu reikalu, jie nustemba. Ši situacija – gan komiška. Juk visada atvažiavusi į Vilnių draugus aplankydavau pėstute. Tai manau ir buvo sunkiausia (juokiasi). O kalbant apie patį kūrybos procesą – darbas vyksta panašiai kad ir kur bebūčiau; kūrybinis bendradarbiavimas neturi sienų.

- Darbas su R. Banioniu filmuojantis jo filme „Džiazas“ padėjo jums mokantis režisūros?

Davė patirties. Išmokau elgtis su aktoriais ir kaip iš jų išgauti tai, ko noriu. Visiems pradedantiems režisieriams palinkėčiau nusifilmuoti prieš kamerą jau vien tam, kad suprastų, ko aktoriui nereikia ir negalima sakyti bei kas jį gali sulaužyti, surakinti. Paragavusi aktorės duonos, jaučiuosi žymiai stipresnė kaip režisierė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)