Lietuvos trispalvė šiemet plevėsuoja tik Kanų mugėje, o mūsų nacionalinis stendas stebina gausia Lietuvos kino centro turistų delegacija. Gerai, kad bent režisierius Marius Ivaškevičius užsuko į Kanus pažiūrėti industrijos profesionalams parodytą dramos "Santa" darbinę versiją.

Pažįstamas lietuviškas veidas netikėtai 2 minutėms šmėstelėjo oficialios programos filme. Šarūnas Bartas atliko trumpą epizodinį vaidmenį anglų kalba kultinės prancūzų režisierės Claire Denis brutalioje dramoje "Niekšai", kurios premjeriniame seanse "Debussy" salėje susirinko Leos Caraxas, Kylie Minogue, Catherine Deneuve, Costa-Gavras, Jane Campion, Chiara Mastroianni ir kitos kino elito įžymybės.

Ar nori pasimušti?

Košmaras. Siaubas. Šlamštas. Nesąmonė. Smurtas vardan šokiravimo. Nesuprastas genijus. Nesveikas sadistas. Kabinibalas. Užsislaptinęs nacistas. Šiam filmui atleis tik Dievas. Štai tokios reakcijos lydėjo sadistišką trilerį "Atleidžia tik Dievas" (Only God Forgives). Tuo pačiu metu mylimas ir nekenčiamas. Pasiktinimo švilpimai ir baubimai, pereinantys į triukšmingas ovacijas. Panašų sutikimą prisimenu po 2002 m. šokoterapinio keršto trilerio "Nesugrąžinamas laikas", kurio sumanytojui Gasparui Noe finaliniuose titrruose dėkoja kriminalinių trilerių "Bronsonas" ir "Važiuok" išaukštintas danas Nicolas Windingas Refnas. Jis turėjo visišką laisvę daryti, ką nori. Jį saugojo išankstinių pardavimų sesijos šydas, paskatinęs pirkėjus iš daugelio pasaulio šalių įsigyti "katę maiše". Po šios dienos platintojams teks rimtai pasukti galvas, kaip teisingiau pristatyti amžiaus cenzu S pažymėtą ir atbaidančią ereziją.

Maestro Alejandro Jodorowsky dedikavęs filmą Nicolas Windingas Refnas sumaišė gangsterinį trilerį, keršto dramą, makabrišką humorą, žiaurų sadizmą, tailandietišką kikboksą, pjautynes mačetėmis, blaiviu protu nesuvokiamas kankinimo egzekucijas ir dar daug kitų dalykų į 90 nuobodžių minučių. Dirbtinai sulėtintas tempas veikia hipnotizuojančiai ir atstumiančiai. Tokie filmai tiesiog negali patikti, tačiau po kelių mėnesių pertraukos vėl norėsis nuodėmingai žvilgtelti ramesnėje aplinkoje.

Faktas kaip blynas: Nicolas Windingas Refnas įkliuvo į savo paties spąstus. Keliais sakiniais atpasakojamo turinio meniškame kūrinyje liko tik dizainas, stilius, muzika ir liguistas pasimėgavimas smurtu. Nulis veiksmo ir begalybė Plakatuose reklamuojama vizitinė kortelė Ryanas Goslingas neturi ką veikti iki kelių smūgių finalinės dvikovos, ištaria vos kelias frazes ir dažniausiai tik įlenda į kadrą mįslingais žvilgsniais. Azijietiškų žiaurumų paradą veda Tailando aktorius Vithaya Pansringarm, kurio šaltakraujiškas sadistas psichopatas policininkas įsivaizduoja ęsąs teisėju, baudėju ir Dievu. Jis negailestingai smaigsto, pjausto, dursto, daužo, o po to griebia mikrofoną ir padainuoja karaoke. Jeigu reikėtų paminėti bent vieną gerą dalyką, tai komplimentai atitektų gangsterių karalienei, vulgariai, netolerantiškai, arogantiškai, makabriškai keikūnei Kristin Scott Thomas. Jeigu "Atleidžia tik Dievas" dar bus gyvas metų pabaigoje, tai aktorė nusipelnys nominacijos "Oskaro" premijai už geriausią antro plano vaidmenį.

Nesusipratimas iš Čado

Prie didžiausių festivalio nusivylimų būtina paminėti režisierių ir scenaristą Mahamatą-Salehą Harouną. Jis laimėjo Kanų festivalio prizą už dramą "Rėkiantis žmogus", pateko į išrinktųjų būrį ir gavo prancūzų investuotojų finansavimą. Vos pradėjęs filmuoti gimtajame Čade autorius žinojo, kad drama "Grigris" bus pakviesta į Kanus. Nenorėčiau tikėti užkulisių kalbomis, kad pakviesdamas į konkursą nepavykusį filmą festivalis padėkojo Prancūzijos platinimo kompanijai "Les Films du Losange" už Michaelį Haneke ir "Meilę". Sakykite ką norite, bet Kanuose ypač matosi, kad vietiniai platintojai turi išsiderėtas vietas oficialioje programoje ir gali kontroliuoti, ką rodyti iš savojo sąrašo.

"Grisgris" yra luošas jaunuolis, kuris neįtikėtinai moka šokti ant vienos kojos. Jis įsimyli kūną baltaodžiams verslininkams parduodančią merginą su afrikietišku peruku. Jis gyvena skurdžiai, tad pasinaudoja gyvenimo šansu pavogti vietiniam gangsteriui priklausantį benziną ir apsimesti, kad krovinį atėmė iš pasalos užpuolę policininkai. Blogi vyrukai netrunka išsiaiškinti tiesą ir paskelbia vyrukui ultimatumą. Jis nenori grąžinti pinigų, bet bijo mirties bausmės. Belieka bėgti pagrobtu motociklu kartu su meiluže. Panašių istorijų teko matyti daugelyje kitų filmų, tad nebūtinas ir pamirštamas "Grigris" tik sugaišino laiką. Norėčiau tikėti, kad Žiuri komisijai nekils mintis geriausio aktoriaus titulą atimti iš Michaelo Douglaso ir atiduoti laurus iš gailesčio pirmą (bei vienintelį) kartą vaidinusiam debiutantui Souleymane'ui Deme.

Kino apžvalgininkas, "Kino pavasario" programos koordinatorius Edvinas
Pukšta