Vizualus meilės laiškas Romai
"Kai atšvenčiau 65-ąjį gimtadienį, tai supratau, kad nenoriu veltui švaistyti laiko ir užsiimti tuo, kuo nenoriu", - ištaria solidaus amžiaus žurnalistas ir rašytojas Jepas. Jis dalyvauja puošniausiuose, slapčiausiuose, ekscentriškiausiuose vakarėliuose, kurie išrinktiesiems organizuojami nerealiausiose Romos vietose. Intelektualais įsivaizduojančių turtuolių elitas pradeda linksmybes, kai nuo turistų ištuštėja amžino miesto gatvės ir išsiskirsto miegoti, kai normalūs miestiečiai prabunda.
Italo Paolo Sorrentino ("Po meilės", "Il Divo") asmeniškiausia fantazija "Didinga grožybė" (The Grand Beauty) stulbinančiai, dieviškai ir mistiškai atskleidžia Romos grožį, nuo kurio įvadinėje scenoje alpsta japonų turistas. Režisierius niekuomet neslėpė, kad jį įkvepia Federico Fellini kūryba. Šedevrų "Nuostabus gyvenimas" ir "8 1/2" melancholiją savotiškai primenančiame filme nėra konkretaus siužeto, o tik naktiniai pokalbiai, išgalvotos ir gandų padiktuotos anekdotinės situacijos, ritmingai įgarsintos choreografijos pagyvenusių turtuolių disko šokiai, ilgesingos praeities monologai ir keistai paslaptingi užsiėmimai. Pavyzdžiui, draugas profesorius klientui sušvirkščia kažkokį jaunystės eliksyrą į veidą, pasako įkvepiantį palinkėjimą ir už 20 sekundžių procedūrą paprašo 700 Eur (čia jau su nuolaida). Bet šiems nematomiems žmonėms pinigai neturi ypatingos prasmės. Dabar jie gyvena, kad nerūpestingai džiaugtųsi.
"Kur tu dirbi?", - klausia Jepas pasivaikščiojimų partnerės. "Aš esu turtinga", - atsako moteris. "Nuostabus darbas", - atšauna rašytojas, kuris pats gyvena bute su terasa, atsiveriančia į Koliziejų. Kervirtą kartą pas Paolo Sorrentino vaidinanti Toni Servillo vėl yra neprilygstamas ir užburiantis. Ypatingo grožio filmui prideda operatoriaus Luca Bigazzi kameros viražai. Ovacijų ir "Bravo" šūksnių lydimi finaliniai titrai skrodė ekraną kamerai plaukiant po Romos tiltais, o iš "Debussy" salės niekas nenorėjo skirstytis. Tai filmas, kurį bus smagu pažiūrėti antrą ir trečią kartą.
Jautri vyriška meilė
Iš amžinosios Romos persikelkime į nuodėmingąjį Las Vegasą. Sakoma, kad biografinė drama "Mano gyvenimas su Liberači" (Behind the Candelabra: My Life with Liberace) yra paskutinis amerikiečių režisieriaus Steveno Soderbergho filmas. Panašias kalbas girdime pastaruosius dvejus metus, bet jis vis filmuoja ir nesustoja (šiemet Berlyno kino festivalio konkurse dalyvavo su trileriu "Šalutinis poveikis").
Stevenas Soderberghas įžiebė karjerą "Auksine palmės šakele" už debiutinę dramą "Seksas, melas ir vaizdajuostės". Jis pats pageidavo, kad istorija apie ekscentriško, arogantiško pianisto virtuozo Walterio Liberace ir į sūnus tinkančio šunų veterinaro Scotto Thorsono 11 metų slapta gvildentos meilės romaną būtų progamuojama Kanų nekonkursinėje programoje. Tačiau festivalio direktorius Thierry Fremmaux nenurimo ir elektroniniu paštu išsiuntė ilgiausią motyvacinį laišką su paaiškinimu, kodėl nori HBO televizijos užsakymu pagaminto filmo pagrindiniame konkurse. "Taip", - atsakė lakoniškais elektroniniais laiškais garsėjantis Stevenas Soderberghas.
Milžiniškas ekranas atrodo per didelis uždarose patalpose nufilmuotoms homoseksualioms aistroms, ištaigingai pedantiškam spalvingų asmenybių gyvenimo būdui ir blizgantiems muzikiniams šou. Abejotina, ar po viešnagės Kanuose jautrus pramoginis kūrinys spės ilgiau pakeliauti per festivalius ir repertuarus, nes po gegužės 26 d. premjeros per HBO niekas nesustabdy piratinių kopijų sklaidos. Režisierius nusipelno pagarbos už kruopštų ir profesionalų 1977 - 1987 m. laikotarpio autentikos atvaizdavimą su ekstravagantiškais kostiumais, šukuosenomis, grimu, dekoracijomis, bet Kanų atrankos komisiją tikriausiai sužavėjo magiškai atjaunėjusio Michaelo Douglaso triumfuojantis solo pasirodymas (kamera nesislepia nuo jo rankų per muzikinius momentus) ir perukus keičiančio Matto Damono stiprus dramatiškas vaidmuo.
Edvinas Pukšta, kino apžvalgininkas,
