Gal naujai įsteigtas Lietuvos kino centras galėtų nusamdyti bendravimo profesionalus (psichologus ar viešųjų ryšių specialistus), kurie sutaikytų besiskaldančią Lietuvos kino bendruomenę?..

Juokas juokais, bet kol tam lėšų nėra, norėčiau ir aš sureaguoti į Jono Banio straipsnį “Kodėl kultūros talibanas bijo naujojo lietuviško kino” - nes šioje nuomonėje nemažai paprasčiausios dezinformacijos.

J. Banys džiaugiasi, kad naujo lietuviško kino kūrėjai nesinaudoja valstybės lėšomis: “į Kanus jie važiuoja už savo pinigus, jų filmus rodo Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir net Kinijoje, ir tam nereikia jokių valdiškų ekskursijų su vyneliu ar be jo.” Palaukite. Visų pirma, Kanų kino festivalyje dalyvavo lygiai trys nepriklausomos Lietuvos vaidybinio kino režiseriai: Valdas Navasaitis, Šarūnas Bartas ir Kristijonas Vildžiūnas. Visi jie kūrė filmus su valstybės parama, ir visų jų filmai Lietuvoje nebuvo itin populiarūs. Nepaisant to, dalyvauti Kanuose yra A lygio sėkmė, ir vien tas faktas, kad jie buvo pakviesti, įrašė Lietuvą į tarptautinį kino meno žemėlapį.

Vis dėlto tokia vulgari komedija apie aną galą kaip “Valentinas vienas”, na, reikia pasakyti atvirai, yra pigus šlamštas. Tokius filmus tegul ir remia televizijos bei privatūs investuotojai - Kanai ir Kultūros ministerija čia tiesiog ne į temą.
Romas Zabarauskas

Ar dalyvavo Kanų programoje “naujo lietuviško kino” režisieriai ir prodiuseriai? Tikrai ne, ir kai kurie jų niekada nedalyvaus. Jie paprasčiausiai susimoka kelis šimtus eurų ir skrenda pristatyti savo filmų Kanų kino mugėje! Mugėje dalyvauja ir savo filmus parduoti bando virš dešimt tūkstančių kino profesionalų iš viso pasaulio. Girtis tokiu dalyvavimu, kaip šiomis dienomis tą daro šiaip jau daug žadančio Emilio Vėlyvio filmo “Redirected” spaudos atstovai, tiesą sakant, reikia įžūlumo.

Taip tiesiog naudojamasi daugumos lietuvių nesupratimu, kaip funkcionuoja šis festivalis ir kuo skiriasi keliasdešimties filmų programa nuo keliolikos tūkstančių kino profesionalų mugės. Kas bus, kai lietuviškas filmas iš tikrųjų pateks į Kanų kino festivalio pagrindinę programą?.. Lietuviams bus neįdomu, nes susidaro įspūdis, kad kiekvienais metais ten važiuojame.

Skaitau toliau. Neva tas “naujas lietuviškas kinas” rodomas visur nuo Vokietijos iki JAV. Kas gi čia turima omeny? Ar tai “Tado Blindos” rengti seansai lietuvių bendruomenėms užsienyje? Tada taip, tai tiesa. Tačiau joks save gerbiantis užsienio festivalis ar kino teatras nepirks panašių lokalių komercinių projektų užsienio auditorijai rodyti.

Didžiuotis tokių filmų peržiūromis užsienyje būtų panašu kaip pasakyti, kad Džordana Butkutė - tarptautinė žvaigždė, nes koncertuoja lietuviams visame pasaulyje. Na, nejuokinkite - net tie gerbėjai, kurie klauso Džordžos, supranta, kad ji yra vietinė primadona, kad ir kaip puikiai užsienietiškas dainas perdirbusi...

Supraskite teisingai - nesakau, kad “Tadas Blinda” yra blogas filmas ar kad jo nereikia finansuoti. Finansuoti reikia, nes mūsų rinka tokia maža, kad net šis populiariumo rekordus sumušęs filmas neatnešė pelno. Bet juk Kultūros Ministerija skyrė šiam filmui per du milijonus litų! Ir tai gerai, nes toks filmas skatina domėjimąsi Lietuvos istorija, kino klasika, ir kaip ne kaip išlaiko tam tikrą kokybės kartelę.

Lietuvių kino kūrėjams ir valdininkams reikia atsikratyti ne tikėjimo geru kinu, bet apsimestinio snobizmo ir teisuoliškumo. Viena yra sukurti gerą filmą, o kita - jį pristatyti publikai. Apie tai metai iš metų kalba vienas svarbiausių Lietuvos kino kritikų Edvinas Pukšta. Deja, į kino elito širdis neprisibeldžia.
Romas Zabarauskas

Vis dėlto tokia vulgari komedija apie aną galą kaip “Valentinas vienas”, na, reikia pasakyti atvirai, yra pigus šlamštas. Tokius filmus tegul ir remia televizijos bei privatūs investuotojai - Kanai ir Kultūros ministerija čia tiesiog ne į temą.

Supraskime, kad kino festivaliai, tokie kaip Kanai, yra prestižas ir garbė. Čekijos Karlovy Vary festivalio “Vakarų rytai” programos specialusis paminėjimas, kurį pernai pelnė “Sidabrines Gerves” susišlavusi Kristinos Buožytės “Aurora” - jau rimtas žingsnelis į tokį prestižą. Tai ne trečiarūšis festivalis - tai pats svarbiausias kino įvykis visoje Rytų ir Vidurio Europoje.

Tarkim, šių metų Karlovy Vary komisijos pirmininkė bus Agnieszka Holland, tris kartus nominuota Oskarams už geriausią užsienio filmą, dirbusi su tokiomis žvaigždėmis kaip Leonardo DiCaprio. Beje, apie “Aurorą” recenziją rašė ir “Hollywood Reporter”, vienas svarbiausių pasaulinių kino industrijos (būtent industrijos, o ne kino kritikos!) leidinių. Gal rašė apie tuos “naujus lietuviškus filmus”, kurie neva rodomi visame pasaulyje?..

Straipsnio pradžioje minėjau, kad tiesa slypi per viduriuką, bet kol kas smūgiuoju į vienus vartus. Vis dėlto iš Jono Banio ir kitų “naujo lietuviško kino” kūrėjų verta kai ko pasimokyti - tai reklamos ir prodiusavimo. Lietuvių kino kūrėjams ir valdininkams reikia atsikratyti ne tikėjimo geru kinu, bet apsimestinio snobizmo ir teisuoliškumo. Viena yra sukurti gerą filmą, o kita - jį pristatyti publikai. Apie tai metai iš metų kalba vienas svarbiausių Lietuvos kino kritikų Edvinas Pukšta. Deja, į kino elito širdis neprisibeldžia.

Filmai Lietuvoje pristatomi atsainiai, tarsi neįdedant pastangų, kad juos pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Kodėl Algimantas Puipa pristatydamas savo filmą “Miegančiųjų drugelių tvirtovė” tiesiai nekalbėjo apie aktualias prostitucijos problemas, taip galėjęs sukelti didesnį susidomėjimą filmu? Kodėl pristatant filmus neišnaudojami žymūs aktoriai? Kodėl ne visi filmai aktyviai naudoja inovatyvias socialinių tinklų ar Youtube.com teikiamas galimybes?

Atsakymų čia daug, užtektų keliems atskiriems straipsniams, bet trumpai tariant - čia sutikčiau įžvelgti tą Jono Banio akcentuojamą kartų skirtumą. Lars von Trier nuolatiniai provokuojantys pasisakymai ir jo filmus puošiančios Holivudo žvaigždės niekaip nesumenkina jo filmų vertės. Gal į tokius prestižinius autorius ir reikėtų lygiuotis naujai lietuviško kino kartai - tada ir valstybė parems, ir prestižiniai festivaliai pakvies, ir žiūrovų atsiras!