Stipriausiai nuliūdinęs filmas

Kanuose dažnai nutinka, kad pernelyg dideli lūkesčiai atveda į aklavietę. Festivalis pripažino Irano režisierių Asgharą Farahadi savu tik po to, kai drama "Išsiskyrimas" (Separation) laimėjo Berlyno "Auksinį lokį" ir užsitikrino "Oskaro" premiją už geriausią užsienio šalies filmą. Apmaudu, kai šlovės spindulių pakylėtas režisierius leidžia pasinaudoti žiūrovų pasitikėjimu ir dar kartą parodyti beveik tą patį. Tik blogiau. Konkursinėje programoje ažiotažiškai debiutavusi graudinanti drama "Praeitis" (The Past) yra žymiai prastesnė ir paprastesnė "Išsiskyrimo" fotokopija, nupaveiksluota kitoje šalyje (Prancūzijoje), su kitų tautų žmonėmis (prancūzais, arabais) ir kita kalba (prancūziškai).

Režisieriaus reputacija ir nepriekaištinga aktorių komanda išjudino filmo pardavimus dar iki Kanų festivalio. Iš tiesų Michelio Hazanavichiaus žmona Berenice Bejo, "Pranaše" sužibėjęs Taharas Rahimas ir tituluotas Irano aktorius Ali Mosaffa (jis gi režisavo "Kino pavasaryje" rodytą dramą "Paskutinis žingsnis") vaidina stipriai, jaudinančiai ir įtikinamai. Filmo turinyje vėl kartojasi tos pačios emocijos - kaltės jausmas, nerimstanti sąžinė, pavydas, neištikimybė, lojalumas, kerštas, melas, bandymai atsukti laiką ir susigrąžinti praeitį. Prieš ketverius metus palikęs šeimą vyras grįžta iš Irano sutvarkyti skyrybų dokumentų. Jo žmona laimingai ir gražiai gyvena su arabų kilmės prancūzu, kurio sutuoktinė atgulė į komą po fatališko bandymo nusižudyti. Scenarijus sustreikuoja, kai pradedama aiškintis depresavusios moters pasirinkimą įtakojusios priežastys, su kuriomis tiesiogiai ir absurdiškai siejasi net keli abiejų šeimų nariai. Skubotai padaryta ir skylėta "Praeitis" akivaizdžiai įrodo, kad Asgharui Farahadi nereikėjo pasiduoti prancūzų prodiuserių pasiūlymams filmuoti svetima kalba. Tai buvo klaida.

Apvogta Paris Hilton!

Prieštaringus įvertinimus gavo Sofija Coppola su komiška, nuotaikinga ir pasakiška drama "Blizgantis žiedas" (The Bling Ring), kuri nustebino madingu stiliumi ir adrenalininiu muzikos fonu, bet tuščiu turiniu ir idėjų trūkumu. Šlovės ir prabangos ištroškę paaugliai (keturios merginos ir vienas vaikinas) pasigauna hobį grobti Holivudo kalvose reziduojančių garsenybių namus ir rezidencijas. Jie pasitikrina internete, kas ir kur išvyko, lengvai randa gyvenamąjį adresą, be komplikacijų patenka į namų vidų ir išsineša komplektą brangenybių. Ar patikėtumėte, kad Holivudo žvaigždės palieka raktus po kilimėliu ar pamiršta užrakinti duris?

Įdomiausia, kad Sofijai Coppolai pavyko įkabėti dėmesio nuolat stokojančią Paris Hilton dėl leidimo filmuoti tikruose jos namuose. Apsirūkusios ir kokaino trūktelėjusios neatsakingos paauglės su pašėlusiai išsiblaškiusi bernioku smaginasi šluodami spintų lentynas. Vagysčių momentai ir siautulingi pergalių šventimai nufilmuoti ypač impulsyviai ir atraktyviai. Tai, ką įmanoma ištverti pusvalandį, pradeda kartotis, tempti į nuobodybę, o galiausiai atsibosta. Dar kažkiek dividentų filmui ištraukia brandų ir provokuojantį vaidmenį sukūrusi gundančiomis tatuiruotėmis apsikarsčiusi Emma Watson, kuri per premjerinį seansą išgirdo garsiausias ovacijas. "Hario Poterio" žvaigždės dalyvavimas reiškia, kad jaunimo auditorija ir socialinių tinklų viešumo karta pageidaus pamatyti nuotykį. Jis garantuotai patiks skaitančioms žinias apie tuštybės mugės dalyvių Paris Hilton ir Lindsay Lohan puošnius gyvenimus. Bet Sofijai Coppolai ("Pasiklydę vertime", "Kažkur tarp ten ir čia") tai yra pats silpniausias filmas. Beje, Paris Hilton išsitraukė vieną iš to tūkstančio suknelių iš spintos, pasipuošė viena iš kelių šimtų porų aukštakulnių ir atvyko į Kanus pažiūrėti filmo, kuriame jos namai atlieka svarbų vaidmenį.

Kada tėvas tampa tėvu?

Gilų, ironišką, originalų ir tiesiog Idealų filmą apie šeimą konkursinėje programoje atskleidė japonų režisierius Hirokazu Kore-eda (dauguma pastarųjų jo filmų buvo rodomi "Kino pavasaryje": "Stebuklas", "Sapnuoju, kad einu", "Pripučiama lėlė"). Be smurto ir žiaurumų išsivertusi melancholiška drama "Koks tėvas, toks ir sūnus" (Like Father, Like Son) užbūrė nuoširdumu, linksmu humoru ir delikačioje situacijoje atsidūrusių dviejų šeimų dilemomis. Ligoninės vadovai tik po šešerių metų pastebėjo lemtingą klaidą, kad tą pačią dieną gimę du berniukai buvo netyčia sukeisti ir atsidūrė skirtingose šeimose. Valdžios vyrukai sudėtingą situaciją regi nerealiai paprasta - tereikia susikeisti vaikais prieš prasidedant mokyklai ir pasikliauti kraujo ryšiu. Tačiau realybėje atsisveikinimas su "ne savo" vaikais nebus lengvas, nes abi šeimos gyvena skirtingomis finansinės sąlygomis ir vertybėmis. Pilnai aprūpintas vienturtis berniukas retai kada jautė užsispyrusio karjeristo tėvo dėmesį ir neapsakomai prisirišo prie atsidavusios mamos, kurios tikrasis sūnus užaugo skurdžioje, linksmoje, pozityvioje ir laisvoje šeimoje su dar dvejais vaikais. Bandymai atsukti laiką atgal startuoja nuo bendrų piknikų, draugiškų pobūvių, savaitgalių svečiuose ir specialių misijų, kai iškilus sunkumams sutariama neskambinti tėčiui ir mamai.

Stevenas Spielbergas yra pareiškęs, kad dabartiniame gyvenimo laikotarpyje jam svarbiausi yra vaikai. Dėl jų elitinis režisierius netingi atsibusti šeštą valandą ryto ir paruošti pusryčius. "Koks tėvas, toks ir sūnus" nepaliks abejingų ir sujaudins net šalčiausias širdis. Kol kas tai vienintelis konkurso filmas, kuriame nėra nė kruopelytės smurto. Neabejoju, kad Steveno Spielbergo vadovaujama Žiuri daug diskutuos apie šį filmą. Kritikai ir apžvalgininkai įstabų kūrinį jau suskubo pakrikštyti favoritu.

Kino apžvalgininkas, "Kino pavasario" programos koordinatorius Edvinas
Pukšta