Jonas Mekas – vienas garsiausių pasaulio menininkų, dirbęs su fluxus žanru. Jo filmuose užfiksuotos unikalios scenos – Johno Lennono gimtadienis, Jacqueline Kennedy gyvenimo akimirkos, fluxus pradininko Jurgio Mačiūno šypsenos ir ašaros.

Niujorke gyvenanti J. Meko duktė Oona Mekas atvyko į savo debiutinio filmo „Mieguistas vyras“ („Sleepy Man“) premjerą Lietuvoje vykstančiame kino filmų festivalyje „Kino pavasaris“.

Lietuvių kalba jai netapo antrąja, tad interviu DELFI ji angliškai papasakojo apie savo vaikystę, pirmą režisierės patirtį, kol kas nesėkmingas pastangas gauti Lietuvos pilietybę ir norą būti kūrybiškai nepriklausoma nuo garsaus tėvo.

„Mūsų santykiai ne tokie, kad reikėtų jo pritarimo. Man patinka būti nepriklausomai. Būtent taip mane išauklėjo“, – sakė Oona Mekas.

-Jūsų vardas tariamas Una, o angliškai rašomas Oona. Kodėl? Gal Lietuvoje jus dažnai vadina lietuvišku Onos vardu?

-Taip, Amerikoje mano vardą taria Una. O čia (Lietuvoje) jis skambėtų kaip Ona. Na, tai tas pats vardas, kilęs iš vardo Anna. Nepykstu, kai čia mane vadina Ona.

Sunku pasakyti, kodėl tėvai pavadino mane būtent šiuo vardu. Tai airiškas vardas. Spėjama, kad mano prosenelės mama buvo airė. Bet greičiausiai jiems tiesiog patiko šis vardas. Beje, paskutinioji Charlie‘o Chaplino moteris buvo Una.

-Įdomus faktas, siejantis su kinu. Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko jūsų filmo „Mieguistas vyras“ premjera. Kaip reagavo publika?

-Tai pasaulinė mano filmo premjera. Deja, pati negalėjau dalyvauti Vilniuje, kai jį rodė, bet girdėjau gerų atsiliepimų. Kiek žinau, filmą rodė „Trumpametražių filmų naktyje“. Sprendžiant iš atsiliepimų, filmas daugeliui patiko. Salėje girdėjosi juokas, nes tai iš esmės juodoji komedija, noriu, kad žmonės juoktųsi. Mes peržiūrėdami filmą daug kvatojome, tačiau auditorija buvo nedidelė.

-Šiaip Jonathano Lethemo istorijos, kurią perteikėte kino kalba, nepavadinsi juokinga ar miela, nors šypseną ji kelia... Jūsų filmą kažkas netgi pavadino apokaliptine meilės istorija.

-Pernai kurdama filmą ir orientavausi į apokaliptinę meilės istoriją, bet visgi nusprendžiau nevartoti žodžio „apokaliptinis“, nes sunku pasakyti, ar tai mūsų pasaulis, mūsų laikai, ar ateitis, ar visai kiti metmenys. Man asmeniškai patinka traktuoti kaip kitą dimensiją. Regis, tokie patys žmonės, tačiau viskas kitaip.

Na o J. Lethemas – vienas iš mėgstamiausių mano rašytojų. Jis gana garsus pasaulyje, taip pat ir JAV. Bet netgi Amerikoje dalis žmonių praryja visus jo kūrinius, dalis nė nežino jo pavardės. Šiaip jis labai amerikietiškas rašytojas, rašo apie Ameriką. Man patinka visi jo romanai. Pagal vieną romaną ketinau kurti filmą, bet žmogus iš Holivudo juo susidomėjo ir įsigijo teisę sukurti filmą.

Tačiau mes susitikome su J. Lethemu, jis papasakojo, kad yra parašęs daug trumpų apsakymų, tad jei noriu, galiu pagal juos kurti. Jis parašė 31-ą apsakymą, visus perskaičiau. Mano tikslas buvo sukurti filmą apie moterį. Tai nebuvo sudėtinga, kadangi praktiškai visos jo istorijos buvo apie moteris. Man reikėjo stipraus moteriško personažo, pasirinkau „Mieguistą žmogų“.

Visuose jo apsakymuose yra mokslinės fantastikos elementų arba kitos dimensijos. Pavyzdžiui, viename apsakyme vyras pavagia iš zoologijos sodo kengūrą ir paslepia ją vonioje. Juk realybėje tai neįmanoma, kaip paslėpti tokį didelį gyvūną vonioje (juokiasi).

Na o savo filme neketinau atlikti pagrindinio vaidmens. Su šiuo pasiūlymu kreipiausi į nepriklausomą amerikiečių režisierę, aktorę Mirandą July, jau teko dirbti su šia aktore. Galvodama apie istoriją įsivaizduodavau ją – ji tokia ypatinga. Tačiau ji atsakė, kad vaidina tik savo filmuose, ir pridūrė, kad pati turėčiau vaidinti. Be galo ją gerbiu, tiesiog žaviuosi, todėl nusprendžiau taip ir padaryti. Jei ji gali, pavyks ir man.

-Na ir kokie įspūdžiai, esant abiejose kameros pusėse?

-Man tai buvo iššūkis, bet ir didelis džiaugsmas. Jau turiu minčių apie kitą filmą. Tiesa, jame būsiu griežtai tik režisierė.

Kurdama ir vaidindama šiame filme daug išmokau. Dabar žinau, kaip viskas vyksta, todėl šiek tiek lengviau. Tačiau derinti režisavimą ir aktorystę įmanoma tik su viena sąlyga – turint labai gerą komandą. Mano komanda tokia buvo. Labai pasitikėjau operatoriumi, tam tikra prasme jis buvo mano antros akys.

-Ką norite pasakyti savo filmu? Ar jis apie vienatvę? Apie nužmogėjusius ryšius?

-Labai atsargiai formuluoju idėjas, nes kiekvienas žiūrovas mato savaip.

Taip, žinoma, šis filmas apie vienatvę... Manęs netgi klausė, kodėl sukūriau filmą apie vienatvę, nors aš to nesupratau. Taip, pagrindinė veikėja iš tiesų vieniša, bet netgi žmonių supami žmonės jaučiasi vieniši. Mūsų kompiuterių, telefonų, TV reklamų ir visko, kuo mus dabar bombarduoja, amžiuje pamirštame būti žmonėmis. Todėl man tai istorija apie meilę. Juk net pati keisčiausia meilės istorija yra istorija apie meilę.

-Skaičiau, kad jūsų tėvas Jonas Mekas pagyrė jūsų filmą. Ar prieš pradedant filmavimą sulaukėte iš jo kokių pamokymų?

-Ne. Šiaip ir neprašiau. Mūsų santykiai ne tokie, kad nuolat reikėtų pritarimo. Man patinka būti nepriklausoma. Taip mane išauklėjo. Tiesiog pasakiau, kad kuriu filmą ir išsiunčiau jam scenarijų. Scenarijus jam patiko, jam patiko istorija. Taip pat išsiunčiau jam J. Lethemo knygą, kadangi man be galo patinka šis rašytojas.

Taigi jis man nedavė jokių patarimų prieš filmavimą. Sakyčiau, jis manim pasitiki ir didžiuojasi mano darbu. Aš ir pati savim didžiuojuosi, juk ne taip jau lengva sukurti filmą. Ir taip ilgai šito laukiau, beveik 40 metų laukiau!

-Na o kokia buvo jūsų kūrybinio kelio pradžia? Juk negalvojote tapti aktore?

-O ne, negalvojau. Paauglystėje norėjau būti režisiere. Jau tada man patiko kinas. Labiausiai man patiko kino teatrai. Visi meno pasauliui artimi draugai sakydavo, kad tapsiu aktore, o aš atsakydavau, kad būsiu režisierė.

Ėjo metai, pamiršau tai. 20-ies metų veikiau visai ką kita, 10 metų dirbau grafikos dizainere. Nejaučiau šiai veiklai aistros, o po rugsėjo 11-osios Niujorke daug kas pasikeitė – netekome klientų, verslo. Buvo labai sunku.

Tada nusprendžiau, kad laikas veikti kažką kita. Kelis mėnesius dirbau modeliu, bet tai buvo siaubinga, nes ten su tavim nenormaliai elgiasi. Manau, esu per daug išsilavinusi, kad kęsčiau tokį elgesį.

Pabaigiau aktorystės kursus, persikėliau į Los Andželą ir ten prasidėjo darbas. Nežinau, su kuo tai susiję, gal todėl, kad ten oras geras. Atsirado darbas, kilo minčių, kad norėčiau pradėti rašyti. Niujorke reikėjo kovoti už būvį, menininkams ten nelengva, nuolat suki galvą, kaip susimokėti už butą, jautiesi tarsi voverė rate.

O Los Andžele atrodė, kad turiu pakankamai liko. Tai buvo šviežio oro gurkšnis. 10 metų kūriau reklamas televizijai, tai suteikė galimybę pradėti kitus projektus – prieš ketverius metus pradėjau rašyti scenarijus. Ir supratau, kad galiu daryti viską, ko noriu.

Ne šiaip būti aktore, o ir kurti filmus, jei man to norisi. Na ir štai, praėjus 20-iai metų nuo tada, kai išsakiau norą tapti režisiere, pagaliau sukūriau savo pirmą filmą. Tiesą sakant, nė nepamenu tos akimirkos, kai pasakiau sau, kad noriu sukurti filmą, tai įvyko kažkaip natūraliai. Manau, pirmas impulsas kilo tada, kai perskaičiau J. Lethemą.

-Ar tiesa, kad gana ilgai dirbote bare?

-Labai įdomu, kodėl Lietuvoje visi apie tai klausia (juokiasi). <...> Pradėjau dirbti bare po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Niekas neturėjo pinigų, visiems reikėjo kažkaip persiorientuoti. Dirbau iki 2007 m. Taip įvyko dėl Niujorko, nes ten reikia stengtis išgyventi.

O kai man buvo trisdešimt su trupučiu, pasakiau sau – gana. Nebe tas amžius, tai jaunų žmonių darbas. Darbas buvo nelengvas, barai dirba iki vėlumos, o vos po 5 valandų miego turi atsibusti kitu žmogumi – aktore ar rašytoja. Visi dirba baruose ar restoranuose, ir aš dirbau restorane... buvau gana gera barmenė, bet prasta padavėja. Paskui kelerius metus dirbau nekilnojamojo turto įmonėje asistente. Dabar tai vadinama darbu, kad išgyventum, kad sumokėtum mokesčius, o kitas darbas – tikrasis darbas. Gana ilgai tau reikalingas toks darbas, o paskui ateina akimirką, kai jau nebereikia pinigų. Man toki akimirka atėjo prieš kelerius metus. Tai labai išlaisvina, nors ir baugina. Tačiau niekada nebedirbsiu bare (juokiasi).

-Sakėte, jau turite naujo filmo sumanymą. Apie ką bus filmas?

-Jau turiu du scenarijus, vienas praktiškai baigtas. Jis apie moterį, kuri atlikusi bausmę kalėjime išeina į laisvę. Ji daug metų nematė dukters, ši išaugo, jau yra paauglė irgi seniai nematė motinos. Tai pasakojimas apie trijų kartų moteris ir apie tai, kaip klostosi gyvenimas išėjusios iš kalėjimo moters. Filmas bus pilnametražis filmas.

Liūdna, kad niekas nekalba apie moteris įkalinimo įstaigose, vien tik apie vyrus. Niekas nekalba, kas nutinka, kai žmonės išeina į laisvę. Tiems žmonėms labai suku grįžti į normalų gyvenimą. Mane sukrėtė vienas dokumentinis filmas šia tema. Draugė pasakė, jog būtų gerai, jei sukurčiau filmą. Turiu draugų, kurie dirba kalėjime, jie daug man pasakoja. Labai noriu apsilankyti moterų kalėjimuos ir pakalbinti moteris. Tikiuosi, pavyks.

Amerikietiškoji kalėjimų sistema šiuo metu visiški nebekontroliuojama, už grotų atsiduria daug nekaltų žmonių, o kaltiems pavyksta išsisukti nuo kalėjimo. Kalėjimai perpildyti, įsivaizduokite, vienoje patalpoje – 100 nuteistųjų. Tokiomis sąlygomis žmonės neturi šansų pasitaisyti. Be to, jau atsiranda rasizmas. <...> Žinoma, kursiu filmą ne apie tai, ką galvoju apie sistemą. Noriu parodyti vieną istoriją.

-Kaip vertinate madą grįžti prie pradžios – nespalvoto kino? Galima prisiminti ir „Artistą“, ir naują filmą „Snieguolė“, kurį rodo „Kino pavasaryje“.

Nežinau, ar tai madinga. Man labai patinka filmas „Artistas“. Netgi susitikau su režisieriumi M. Hazanavičiumi... Mane labai įkvėpė tai, kad jis – lietuvis. Pamenu, prisistačiau jam, pasakiau, kas mano tėvas, pasidalinau mintimis apie filmą. Tačiau jis nežinojo, kas toks mano tėvas. Tada pagalvojau – štai, lietuvis, o nežino Jono Meko. Tačiau paskui išsiaiškinau, kad jis iš Belgijos, tik pavardė lietuviška.

Na, nežinau, kiek galima sukurti begarsių filmų, tačiau M. Hazanavičiui pavyko sukurti šį tą ypatingo.

-Oona, o jei sugalvotumėte kurti filmą apie savo vaikystę Niujorke – koks jis būtų? Ar jame būtų visos garsenybes – Andy Warholas, Johnas Lennonas, kurios lankėsi jūsų namuose, ar tai būtų visai kas kita?

-Nemanau, kad filme būtų garsenybių. Daugeliui patinka garsenybės, nes garsenybes lengviau „parduoti“.

O mes nuolat eidavome į parką. Greičiausiai gatvėse sutikdavome garsenybių, tačiau mus jie tebuvo žmonės. Mano vaikystė buvo tokia, kaip kitų. Dauguma vaikų eina su tėvais į parką, ar valgyti ledų, ar į kiną. Man tai buvo įprasta. Nė nežinau, ar galėčiau sukurti filmą apie vaikystę.

Tiesa, jis būtų ypatingas. Ne kiekvienas gimsta dailininkų šeimoje, ne kiekvienam atsiveria Niujorko kultūra. Man buvo natūralu eiti į muziejų, kaip kažkam – eiti į biblioteką.

Neseniai perskaičiau straipsnį apie tai, kokie žmonės lankėsi mūsų namuose. Bet iš tiesų nieko apie tai nepasakojau. Kažkas sužinojo, kad mūsų namuose lankėsi net J. Lennonas. Gali būti. Bet gal aš tuo metu miegojau.

-O Salvadoras Dali?

-Gali būti, bet neatsimenu (juokiasi). Atsimenu keletą žmonių, bet miglotai.

Augau labai turtingoje atmosferoje, ne pinigų, o kultūros, meilės požiūriu (akyse susitvenkia ašaros). Jaučiuosi labai laiminga, iš tėvų gavau labai daug meilės. Ketverių metų pradėjau mokytis groti smuiku, daug vėliau ėmiau mokyti griežti smuiku Suzuki metodu. Svarbiausia ne grojimas smuiku, o tai, kad vaikus reikia auklėti ne riksmais ar diržu, o meile ir atsidavimu. Būtent taip ketinu auginti savo vaikus, kai jų susilauksiu, – tik meile.

-Ką dabar veikia jūsų tėvai? Ar dažnai tėvas paskambina, atvyksta pas jus į Los Andželą?

-Tėvai jau skambino man į Lietuvą, deja, tuo metu negalėjau atsiliepti. Tėvas ne per labiausiai mėgsta lankyti mane Los Andžele, jam labiau patinka vykti už JAV ribų. Be to, kelionė iš Niujorko į Los Andželą ilga, ji prilygsta kelionei iš Niujorko į Europą.

Tėvai seniai išsiskyrę. Tėvas iki šiol dirba. Beje, brolis dirba su juo. Neseniai Londone vyko didelė tėvo retrospektyva, paskui su ta pačia programa jis lankėsi Meksikoje, kitą savaitę vyks į vieną. Jis daro daug projektų, vaizdo instaliacijų, naują kūrinį pristatė Londone. Oi, dabar nepamenu jo pavadinimo (juokiasi).

Mama gyvena Vermonte, ten klimatas panašus kaip Lietuvoje. Ji – žolininkė. Dažnai man pataria, nors aš ir taip nemažai apie tai žinau.

-Kiek žinau, jūs – vegetarė, bet Lietuvoje mėsą valgote?

-Valgau, kai nuvykstu pas giminaičius į Biržus. Būtų nemandagu nevalgyti, kai tave vaišina ir kai namuose daugiau nieko nėra. Kartais valgau kiaušinius ir žuvį, bet gana retai.

-Ar komfortiškai jaučiatės Lietuvoje?

-Man čia patinka, šiandien graži diena, šviečia saulė, nors ir šalta. Labai aptinka jausti miestą, jausti Vilniaus širdį. Man rodos, tėvas nė nėra buvęs Vilniuje. Vaikystėje jis gyveno Biržuose. Todėl įdomu, kad būtent jaučiuosi kaip namuose. Gal todėl, kad aš – miesto žmogus. Dauguma giminaičių gyvena Biržuose, bet man čia labiau patinka, čia – mano draugai. Pernai filmavausi lietuvių režisieriaus Igno Jonyno filme „Lošėjas“. Šis miestas tapo mano namais. Taip, čia – mano namai.

-O kaip nutiko su Lietuvos pilietybe? Ar tiesa, kad iš jūsų reikalauja įrodymų, kad tėvas iš tiesų gimė Lietuvoje?

-Taip, mes su broliu kreipėmės prašydami Lietuvos pilietybės, tačiau viskas daroma ne taip greitai, kaip norėtųsi. Žinoma, nesitikiu ją gauti per šį apsilankymą, bet tikiuosi kažkada sulaukti atsakymo. Labai daug popierizmo, turime įrodyti, kad mūsų tėvas iš tiesų gimė Lietuvoje.

-Ar kalbate lietuviškai?

-Šiek tiek. Mano tikslas – pagerinti lietuvių kalbos žinias. Tai ne taip paprasta, nes Los Andžele ne tiek daug lietuvių, nėra su kuo pakalbėti. O čia visi kalba angliškai, tad nėra jokio vargo. Šeimoje visada kalbėjome angliškai – mano mama amerikietė, o kai aš gimiau, tėvas buvo pragyvenęs JAV daugiau, nei 20 metų. Tada tai neatrodė svarbu. Nesigailiu, kad vaikystėje neišmokau lietuvių kalbos, bet geriau būčiau išmokusi (juokiasi). Šiaip ar taip, mokausi.