Turbūt visi, nors kiek besidomintys tarptautiniais santykiais ir jų istorija, yra bent iš nuogirdų girdėję apie Irano įkaitų krizę. 1979 m. lapkritį Irano revoliucija, nuvertusi despotišką šacho ir atvedusi į valdžią ne ką humaniškesnį ajatolų režimą, buvo pačiame įkarštyje. Grupė kovingai nusiteikusių studentų tuomet įsiveržė į JAV ambasadą Teherane ir įkaitais paėmė 52 amerikiečius. Už įkaitus pagrobėjai reikalavo išduoti ir sugrąžinti iš Irano į JAV pabėgusį šachą. Reikalavimas nebuvo patenkintas, įkaitų krizė truko net 444 dienas.
Daugeliui ne paslaptis ir fiasko pasibaigusi įkaitų gelbėjimo operacija „Erelio nagai“, iš esmės nulėmusi tai, jog tuometinis JAV prezidentas Jimmy Carteris nebuvo perrinktas antrajai kadencijai. Tačiau sėkmingai įvykdyta šešių, į pagrobėjų rankas nepatekusių ambasados darbuotojų išgabenimo iš Irano operacija buvo paviešinta tik 1997 m. Šiemet ji sulaukė ypatingo dėmesio, ja paremtas aktoriaus ir režisieriaus B.Afflecko filmas „Argo“ triumfuojančiai skina visus anglakalbiame pasaulyje svarbiausius kino apdovanojimus.
Filmas filme
Žavingiausias filmo bruožas yra labai tikra, tačiau be galo neįtikėtina istorija, kuria jis paremtas. Į ambasadą įsiveržus įpykusiai miniai, šeši ambasados darbuotojai sugeba pasprukti ir pasislepia Kanados ambasadoriaus Keno Tayloro (akt. Victoras Garberis) namuose. Pagrobėjai apie jų egzistavimą kol kas nenutuokia. Tuo tarpu JAV valstybės departamentas, konsultuodamasis su CŽV, bando sugalvoti, kaip juos išgabenti iš ypatingai priešiškai nusiteikusios šalies. Pasitelkiamas „eksfiltravimo“ specialistas Tony Mendezas (vaidina pats B.Affleckas), kurio specializacija – traukti amerikiečius iš sudėtingų situacijų „keičiant“ jų tapatybę. Jam kyla, atrodytų, beprotiška idėja – priversti iraniečius patikėti, kad šeši šalyje įstrigę amerikiečiai iš tiesų yra filmo lokacijų besižvalganti kanadiečių filmavimo grupė.
Jei vykdant operaciją, Irane kada kam nors šautų į galvą patikrinti šią priedangą, pasistengiama ją paversti kaip įmanoma realesne. Mendezas į pagalbą pasitelkia legendinį Holivudo grimuotoją Johną Chambersą (akt. Johnas Goddmanas) bei prodiuserį Lesterį Siegelą (akt. Alanas Arkinas), ir per kelias dienas įkuria prodiuserinę kompaniją, suranda Vidurio Rytų kraštovaizdžio reikalaujantį scenarijų „Argo“ ir išsiperka reklamą keliuose svarbiausiuose kino žurnaluose. Apsiginklavęs šia priedanga Mendezas, kaip vienas iš filmo prodiuserių, išvyksta į Teheraną...
Ką byloja apdovanojimai?
Pasakodami šią istoriją, filmo kūrėjai leido sau ne sykį prasilenkti su tiesa, ir, kaip teigiama filmo titruose, „siekiant efekto, kai kurias scenas sudramatinti“. „Argo“ niekada neapsimeta dokumentiniu filmu. Istorija pasakojama iš vieno filmo žanro palaipsniui ir nejučia pereinant į kitą. Prasidėjęs kaip CŽV šnipų filmas, ilgainiui „Argo“ įgauna satyros elementų, labai primenančių filmą „Uodega vizgina šunį“. Tačiau veiksmui persikėlus į Teheraną (kurio vaidmenį ne itin įtikinančiai atlieka Stambulas), filmas tampa klišėmis prisodrintu įtemptu trileriu. Nors kino teatre paskutinėmis filmo minutėmis sėdi lyg ant adatų, būdai, kuriais dirginami žiūrovai, yra konvencionalūs ir įgrisę.
Jokiu būdu nesinori šio filmo smarkiai kritikuoti – tai puikiai kino teatre praleistos dvi valandos. Filme preciziškai atkuriama to laikmečio atmosfera, profesionaliai suvaldomas gausus aktorių būrys, o įdomi istorija prikausto dėmesį nuo pirmosios iki pat paskutinės minutės. Negana to, šis filmas prasideda animuotu prologu, kuriame stengiamasi gana objektyviai pažvelgti į tai, kodėl Irane vyravo tokios antiamerikietiškos nuotaikos – ir šiuo atžvilgiu, kalbėdamas apie tautos priešus, režisierius stengėsi būti daug atsakingesnis nei Katherine Bigelow su kontroversiškos reakcijos sulaukusiu filmu „Taikinys nr. 1“. Kita vertus, visi „Argo“ renkami apdovanojimai, kurie greičiausiai pasibaigs ir „Oskaru“ už geriausią metų filmą, tarsi verstų tikėtis, jog šis filmas yra nors kiek kitoks, nors kiek išskirtinis. Deja. Filmas įdomus tik tol, kol sėdi kino teatre. Jei daryčiau labiausiai pervertintų 2012 m. filmų sąrašą, jis užimtų antrą poziciją. Iškart po „Optimisto istorijos“.
