Lygiai prieš šimtmetį Italijos mietelyje Ferara gimęs M. Antonioni
(1912–2007) save išbandė įvairiuose srityse – nuo ekonomikos ir verslo
studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. Jau
bebaigdamas 4 dešimtį jis sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vienos
meilės kronika“ (1950), kuris to meto kinematografe išsiskyrė neįprasta
kino kalba. Domėjęsis architektūra M. Antonioni tapo savotišku kino
architektu, subtiliai kuriančiu filmo atmosferą iš ištuštėjusių erdvių,
preciziškų aplinkos kompozicijų; jos perteikė filmo herojų užsisklendimą,
neišsipildžiusius lūkesčius, jų vidinę krizę, epochos jauseną.
„Aš protestuoju. Jaučiu, kad mechanizmai, kuriais remiantis statomi
šabloniški filmai, dauguma komercinių filmų, yra beprasmiški. Jie netikri.
Aš tikiu, kad gyvenimas ir jo realybė turi kitus tempus ir šie nuolat
keičiasi: kartais tie tempai orientuoti į veiksmą, kartais jie sulėtėja ir
apsnūsta. Kodėl reikia vengti apsnūdusių ritmų ir rodyti tik orientuotus į
veiksmą?“ – klausia M. Antonioni, kurio filmai pasižymi lėtesniu ritmu.
Tarptautinį pripažinimą italų kino meistras pelnė po garsiosios trilogijos
(„Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961), „Užtemimas“ (1962) pirmojo filmo.
Tiesa, ne iš karto. M. Antonioni mūza Monica Vitti, vaidinusi visuose
trilogijos filmuose, prisimena, kad „Nuotykio“ peržiūra 1960 m. Kanuose
buvo dramatiška – filmas išjuoktas ir nušvilptas. „Tačiau kitą dieną
įvyko tai, ko nesitikėjome. Leidžiantis iš viešbučio kambario mums įteikė
sąrašą su kino kritikų, žurnalistų, rašytojų parašais po žodžiais: „Vakar
festivalyje matėme geriausią filmą savo gyvenime“, – pasakojo aktorė.
Beveik kiekvienas po „Nuotykio“ sekęs M. Antonioni filmas pelnė reikšmingų
festivalių įvertinimus, sukėlė ne vieną aštrią diskusiją, mat pasižymėjo
įžvalga bei giliais epochos skaudulių pjūviais. M. Antonioni amžininkas
Ingmaras Bergmanas, su juo iškeliavęs Anapilin tą pačią 2007-ųjų vasarą,
šedevrais pavadino du italų kino klasiko darbus: poros tarpusavio santykių
krizę atskleidžiančią „Naktį“ bei „Fotopadidinimą“ (1966).
Abu įvertinti: už pirmąjį M. Antonioni 1961 m. įteiktas „Auksinis lokys”
Berlyno filmų festivalyje, už antrąjį – „Auksinė palmės šakelė“ Kanų kino
festivalyje 1967 m. Abu bus rodomi M. Antonioni filmų retrospektyvoje
„Skalvijoje“ gruodžio 6-13 d. Čia taip pats suksis M. Antonioni juostos:
„Draugės“ (1955), „Riksmas“ (1957), „Profesija – reporteris”(1975) bei
„Moters identifikacija”(1982).
