„O tą kadrą su „pampersu“ įdėjot? Pamenu, vartėsi vartėsi jis man rankose, niekaip negalėjau uždėti. Kokią pusę valandos vargau. Sunku, kai filmuoja, po to sakys, kad nemoka tėvas“, - juokiasi daugiavaikis 73-ejų tėtušis.
Apie jį dokumentinį filmą sukūręs M. Sargsyanas savo naujausią darbą pristatys lapkričio mėnesį vyksiančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“.
Pirmi dubliai - su savo seneliu ir E.Kusturica
Po ypatingos sėkmės sulaukusios trumpametražės juostos „Lernavan“, M. Sargsyanas dirbo net prie kelių skirtingų filmų. Filmavo savo senelį, tačiau, režisieriaus žodžiais tariant, ši tema jam buvo per daug asmeniška. Susuko video medžiagą ir su kultiniu režisieriumi Emiru Kusturica. Tačiau šis darbas taip pat dar nebuvo pasirengęs išvysti dienos šviesą.
„Matyt, tai buvo juodraščiai į šį filmą. Dokumentinio filmo procesą vadinu stebuklų medžiokle. Nieko atsitiktinai nevyksta, tik reikia nuolat medžioti tuos stebuklus, - pasakojo Maratas. - Kiekvieną vakarą atsukdavome medžiagą ir žiūrėdavome, kiek stebuklų sumedžiojome. Ko dar trūksta. Tik buvo griežta taisyklė nesikišti į jų gyvenimą.“
Paklaustas, kaip buvęs mafijos tėvas sureagavo į nelauktą svečią, kuris pasibeldė į jų namų duris ir pasiūlė sukurti apie jį dokumentinį filmą, V. Antonovas neslepia apsidžiaugęs: „Seniau korespondentai dažnai pas mus atvažiuodavo, bet Maratas - paprastas žmogus, iš karto pasakė: „Aš jus filmuosiu“. Man tai buvo maloni staigmena. Apie mane niekas nekūrė filmo. Nors, tiesa, rusų laikais filmavo slaptai, bet niekam tos medžiagos nerodė. Maratas iškart perspėjo - jūs gyvenkit kaip gyvenot, nieko jūsų nemokysiu. Mes tik stebėsime jūsų kasdienybę. Man jau 74-ti metai, mane rodė iš blogų pusių – kad banditas esu, vandalas, mafijos tėvas. Netgi legendiniu pakrikštijo.“
Bijojo nenusikeikti prieš kameras
„Aš tai ne iš karto sutikau – pradžioje išsigandau“, - iš kito kambario galo rikteli Vido žmona Rima.
„Grįžtu namo, kažkoks apžėlęs vyrukas sėdi. Vyras sako ar pažįsti? Pamenu Maratą dar iš laidos „Skanus savaitgalis su Maratu“. Pirma mintis buvo, kad nesu tokia jau virėja, kad kulinarinė laida pas mus svečiuotųsi. Nebent kas paskambino, kad nelabai moku valgyti daryti, tai iškvietė Maratą, kad pamokytų, - juokėsi namų šeimininkė. - Bet kai pasakė, kad kurs filmą, man buvo šokas. Net filmą! Buvome užtaikę ant tokių žurnalistų, kurie negražiai buvo apie mus parašę. Bet vyras sutiko, tad ir aš sakau - gerai.“
Nebuvo sunku priprasti prie kamerų ir gyventi kaip gyvenote? - klausiame V. Antonovo žmonos Rimos.
„Ne, atvirkščiai, labai norėjosi bendrauti su tais žmonėmis. Per tuos dvejus metus jie tapo kaip šeimos nariai. Todėl kartais, būdavo, netyčia užsimiršti ir kreipiesi: „Maratai“. Kadras jiems jau sugadintas“, - dokumentinio filmo „Tėvas“ filmavimo užkulisius prisimena šeimininkė.
Moteris prisipažįsta, kad sunkiau jai būdavo ne susigyventi su kameromis, bet – atvirkščiai – nepamiršti, kad yra nuolat filmuojama. „Labiausiai bijodavau nesusikeikti, - juokiasi ji. - O jei dar knarkiančią nufilmuos?“
Gyventi su tokią gyvenimišką patirtį turinčiu vyru, ko gero, neliūdna. Istorijų iš savo turiningos praeities prieš miegą papasakoja...
„Man tokių istorijų nepasakoja, ką pasakoja jums“, - vyrui grūmodama kumščiu prisipažįsta žmona.
Kaip užsitarnavo mafijos tėvo vardą
O istorijų 20 metų praleidęs kalėjimuose ir lageriuose, V. Antonovas turi išties daug.
„Antrankius nutraukiau. 20 metų kalėjimuose ir lageriuose praleidau, 15 kalėjimų sėdėjau, keturiuose žiauriausiuose lageriuose sėdėjau. Baisenybės ten tikrai buvo. Kai Lietuvoje sėdėjau, tai kaip vaikų darželis atrodė lyginant su tuo, kas buvo ten, - prisimena V. Antonovas. - Buvo ir kad mane šaudė, kojos kaulus peršovė ir ištrupino, lageriuose daužė, užmušti bandė. Turėjau vadinamą straipsnių buketą, dėl kai kurių grėsė netgi sušaudymas. Juk mes lėktuvą grobėme. Nors neužgrobėme, taip išėjo, kad tarp mūsų atsirado vienas šnipas ir išdavė. Turėjau 16-metę mergaitę, treniravau ją. Išmokiau kaip šaudyti, gavome ginklų, kalašnikovų, granatų. Seniau į lėktuvus su ginklais būdavo galima eiti, tik apsaugininkai du saugodavo. Tai mergaitei pasakiau – pasiimk granatą tarp pirštų, jei apsaugininkai šaus, nori nenori sprogs. Jos buvo tokios pareigos. Ji buvo graži jauna ryžtinga. Mes su ginklais keturiese ir saviškis lakūnas. Niekis ir tas apsauginis atrodė, kai mano parankinio ūgis - kaip Arvydo Sabonio - 210 cm, bokso čempionas Baltijos šalyse. Kiti - kultūristai. Bet kai atvykome į įvykio vietą, mūsų jau laukė. Kažkas iš mūsų pačių išdavė. Nereikėjo nei granatų traukti. (Juokiasi.)“
V. Antonovas neslepia, kad į jo sodybą kadaise atvažiuodavo ir tulpiniai, ir princai. „Su jais sodyboje baliavodavau, bet prie reketo tai neprisidėdavau, - tikino nusikaltėlių pasaulio autoritetu vadintas vyras. - Jie ir granatas mėtydavo, šaudydavo, treniruodavosi miške. Kaip karas būdavo. O aš juos treniruodavau. Matyt dėl to ir gavau mafijos tėvo vardą.“
