300-osioms miesto metinėms besiruošiantis Sankt Peterburgas, keliskart per sezoną lopomas kelias ir mažyte gatvės atkarpa vaikštinėjantys miestelėnai neatrodytų įdomūs, jeigu ne režisieriaus išmonė. Skirtingais metų laikais, įvairiu paros metu filmuota gatvė, žaidžiant kameros techniniais duomenimis, keitėsi ir vis labiau įtraukė salėje sėdinčius žiūrovus.
Tiek kartų kaltintas moralės stygiumi ir neetiškų procesų vaizdavimu kine V. Kosakovskis tarsi nutarė leisti įvykiams tekėti sava vaga ir, nesikišant į šiuos procesus, filmuoti juos. Tačiau, anot paties režisieriaus, filmas gimė netyčia. „Pro langą filmavau gatvėje vykstančius darbus todėl, kad man tai patiko ir atrodė įdomu. Tik vėliau suvokiau, jog gimsta filmas, tačiau ir toliau filmavau ne todėl, jog norėjau kažką papasakoti, o todėl, kad norėjau tai nufilmuoti‘, - teigė kūrėjas.
Pasižiūrėjus nors keletą V. Kosakovskio filmų galima teigti, jog vyras myli gyvenimą ir žavisi jo tėkme. Visuose savo juostose žiūrovams leidęs stebėti gyvenimo ritmą vyras vaizduoja tai, ko šiuolaikinis, skubantis ir užimtas žmogus dažniausiai nepastebi. Gamtos pokyčiai, miestelėnai, valkataujantys šunys, gatvės dulkės, grindinio lopai, nakties žibintų atspindžiai šlapiame grindinyje... Filme „Tiše“ žavūs net grindiniu plazdantys tuopų pūkai, bandantys „pereiti“ gatvę. Besisūpavę ant šaligatvio kamuolėliai ima kirsti gatvę, krūpteli ir stabteli iš išgąsčio, patirto išgirdus automobilio garso signalą ir jau netrukus, nugirdus pravažiuojančio automobilio garsą ima keliauti toliau – turintis įgimtą stiliaus jausmą ir vidinį žinojimą kuomet derėtų įjungti kamerą V. Kosakovskis net eiline atrodančią akimirką moka paversti meno kūriniui prilygstančia forma.
Gebėjimas gyvenimą pavaizduoti tokiu, kokiu jis iš tiesų yra ir V. Kosakovskio filmuose spindintis magiškas realizmas režisierių pavertė viena iškiliausių asmenybių dokumentalistų gretose, o filmui „Tiše“ suteikė galimybę būti rodomu Europos, Amerikos, Lotynų Amerikos ir Azijos kino ekranuose bei apkeliauti daugiau kaip šimtą kino festivalių.
V. Kosakovskio filmų montažas – tai ne nufilmuotos medžiagos derinimas, o apmąstymai apie tai, kas vyksta kadre. Miestelėnų kasdienybė, užfiksuota režisieriaus kamera kartais panašėja į gyvenimo absurdą, o jo pasakojamos gatvės istorijos jau netrukus virsta satyra.
„Kiek daug vandens...“ – po filmo peržiūros ištarė kolegė. Ir iš tiesų - žmogaus kūno pagrindu esanti medžiaga egzistuoja bene kiekviename filmo kadre – šlapias grindinys, lietus, vanduo, skalaujantis langus, ledas, tirpstantis sniegas... Į balą įgriuvę įsimylėjėliai, sniegą renkanti senolė, batus besivalanti močiutė ir baloje besiturškiantys balandžiai sukuria laiko nebuvimo filme įspūdį ir panardina į atmosferą taip nebūdingą dokumentikai. Dar daugiau - režisieriaus teigimu, filmuojant „Tiše“ po jo kambario langais net septyniskart trūko vandentiekio vamzdis. Apkaltintas siužeto inscenizavimu ir nebūtų dalykų vaizdavimu siekiant filmą parduoti Vakarų rinkai, V. Kosakovskis dar sykį parodo gyvenimiškų atsitiktinumų gausą ir įtaką mūsų gyvenimams.
Juostoje sunku nepastebėti ir šunų gausos. Tai tarsi aliuzija į filmo pavadinimą, kuomet iš laiptinės išėjusi senolė Tišos vardu šaukia savo šunį, garsiai ištardama vienintelius filme girdimus žodžius - Tiša! Tą akimirką senolės žodžiai ir juodbruvas jos šuo materializuojasi į filmo pavadinimą, filmo nemačiusiųjų siejamą su tyla. Galbūt neteisingai nugirstas žodis – dar vienas ženklas, jog V. Kosakovskio gyvenimą lydį atsitiktinumai?..
