Dabartinis Azijos kinas subtiliai pagauna užslėptą didmiesčio žmogaus vienatvę. Ir visą šių laikų nuovargį, nuobodulį, liūdnumą perteikia lengvai, lyg tarp kitko. Kai prasideda „Samarietė“, atrodo, kad tai bus būtent toks filmas ir apie tai. Apie dvi porcelianines šiuolaikines mergaites, griežtesnę ir linksmąją. Jos spaudo kompiuterių klavišus, megzdamos internetines pažintis. Bėga atkampiomis gatvėmis į pasimatymus. Juokiasi, prausiasi, valgo keptą paršiuko koją. Pasakojimas nesvarus, o galėtų būti įtemptas, nes turi intrigos kabliuką – viena mergaitė parsidavinėja, o jos draugė į dėžutę krauna kupiūras. Tačiau sunkus „Samarietės“ turinys paverstas lengva forma. Nežinome, kodėl draugės renka pinigus kelionei į Europą. Gal tai paauglystės romantika, o gal jos tikrai turi rimtų priežasčių pabėgti, juk jaunus veidus kartais gaubia minorinis debesėlis. Šiaip ar taip, priežastys filmo pasakotojui nerūpi. Užuot jas aiškinus ir stūmus pasakojimą finišo tiesiosios link, pasirenkamos kelios kryptys, kurios per visą filmą tai sukryžiuojamos, tai vėl atskiriamos. Taip pirmoje filmo dalyje daugiau išryškinama viena veikėja, kiek mažiau jos draugė, dar mažiau – draugės tėvas. Antroje ir trečioje dalyje lieka du centriniai personažai. Pirmame plane atsiduria tai antroji mergaitė, tai tėvas, kol galiausiai jų linijos susilieja, o tada ir vėl išsiskiria – jau galutinai.
„Samarietės“ personažai dažniausiai išlieka tylūs ir slepia savo meilę ar kančias. Tačiau Kim Ki-Dukas tuo ir ypatingas, kad jo tylintys personažai vieną kartą prabyla. Ne žodžiais, o kūno reakcijomis. Įstabia šypsena, prasiveržiančiomis ašaromis, o svarbiausia – plūstančiu krauju ir agresija. Agresija režisieriui – tai įskaudintųjų kalba. Šiame filme ji ateina iš suaugusiųjų pasaulio ir skaidriąją formą, aišku, sugriauna. Ten, kur gyvena vien dvi jaunosios draugės, viskas taiku. Kai prieš mus romantiškasis žmogaus amžiaus tarpsnis – jaunystė, filmas teka lėtai ir nerūpestingai. Jame yra vietos ir pasivaikščiojimams po parką, ir miegojimui šviesiame kambaryje tarp minkštų meškučių. Įvairūs pavojai ir net mirtis čia atrodo kaip išdaiga. Kai tik šviesa krinta ant vienos mergaitės tėvo, filme prasideda agresijos ruožas ir žavesys pradingsta. Išvydęs, kuo laisvalaikiu užsiima jo vaikas, tėvas ima iš eilės keršyti klientams. Mergaitė, kuri po draugės mirties perėmė jos profesiją, už draugės mirtį nekeršija, nors prieš tai jos partnerių irgi neapkentė. Tiesa, ji taip pat savaip jiems atsilygina – savo meile ir grąžinamais pinigais. Nes mergaičių pasaulis – neatsakingas ir nekaltas. Čia nėra moralės sąvokų, todėl ir tyrumas atrodo savotiškai amoralus. Lovoje guli palaimingai aprimęs partneris, mergaitės veidas – abejingas, neįskaitomas, lyg ji neturėtų jokių minčių. Sustingęs ir tėvo veidas. Jis nieko neištaria dukrai, užtat su jos partneriais ima kalbėtis smurto kalba.
Šiame filme visi pernelyg įsijaučia į vaidmenis – nusidėjėlės, gelbėtojos, keršytojo. Viename epizode draugės įlenda į fotografavimosi būdelę. Nutaria, kad šįkart turi atrodyti kaip indės. Apsimuturiuoja skaromis, pro plyšius žvelgia šiltos įkypos akys. Kiek anksčiau jos kalbėjosi apie mitinę prostitutę, kuriai prostitucija buvo kelias budizmui skleisti. Tačiau nuotraukoje dvi draugės man primena ne indes, o mirti pasirengusias jaunutes teroristes. Jos tiki savo pašaukimu. Jos veikia sistemingai, pagal įrašus užrašų knygutėje. Atrodo, jas tarsi kas veda. Ir tada jų nerūpestingumas įgauna kitą atspalvį – mergaitės veikiau yra abejingos aplinkai. Ypač antroji, „gelbėtoja“, kuri, progai pasitaikius, vis užmiega ir taip užsisklendžia nuo supančio pasaulio. Mergaitės tėvas veikia irgi nuosekliai, tik priešinga kryptimi. Visad pasakojęs stebuklingus atsitikimus iš krikščionybės istorijos, jis stoja į gelbėtojo kelią, ima taisyti sugedusią tvarką. Jo misija – kaip ir mergaičių – atneša baisių nelaimių virtinę. Tad „Samarietė“ – ne apie šių dienų rūpesčius, bet apie tai, kas nutinka, kai žmoguje ne laiku ir ne vietoje prabunda amžinieji archetipai.
O tada, po visų baisumų, paskutinėje dalyje „Sonata“ ateina transas. Mergaitė su tėvu ilgai važiuoja mašina Seulo gatvėmis, tuneliais, kol susilieja su ūkanotų kalnų žaluma. Nebelieka jokių įvykių, išskyrus keliavimą, kuklų maistą ir miegą. Uždari personažai pagaliau prakalba – vėlgi kūno reakcijomis. Atiduoda aplinkai viską, kas susikaupė. Į paviršių išnyra mergaitės sapnas apie tėvą, užbėrusį ją žemėmis, ir prasukus filmą atmintyje jis iš tiesų ima priminti seriją sapnų apie keistus norus ir baimes. Finale, kai personažai išsivaduoja iš susigalvotų vaidmenų ir sustabdo save, filmas vėl teka laisvai, be įtampos, be aiškios krypties. Ir tada pasaulis plūsta į veikėjus – kaip tame filmo kadre vanduo, pripildantis kalnuose stovinčią valtį.
