Ž. Janulevičiūtė: (Ne)pakeičiamos Alpės
Alpės – tai pavadinimas, kuris nieko konkretaus nepasako. Simboliškai Alpės yra vieni didingiausių kalnų europiečio pasaulėžiūroje. Niekas Alpių nepakeis, tačiau jos lengvai pakeistų kitus kalnus.
Šeštajame Tarptautinio Kauno kino festivalyje graikų režisierius Yorgos Lanthimos (g. 1973) pristato savo trečiąją pilnametražią juostą „Alpės“ („Alpeis“, 2011). Tai filmas, kuris privers žiūrovą apmąstyti dirbtinumo ir tikrovės santykį, gyvenimišką surogatizmą bei jo moralias ribas, žmogiškų jausmų poreikį, prisitaikymą pasaulyje.
Filmas prasideda keliomis siužetinėmis istorijomis apie kasdieniškas akimirkas: reiklus mokytojas ir jaunos gimnastės nesėkminga treniruotė, paramedikas ir avarijoje sužalota mergaitė, dukters ir seno tėvo gyvenimas bendrame bute, aklos draugės lankymas ir t.t. Tačiau pamažu šie gyvenimai tampa susiję, kaip ir Alpių kalnai, susijungę vienas su kitu: iš pradžių tematai tik aukščiausias viršūnes, o tik vėliau išryškėja visas masyvas. Taip ir visas siužetas tėra vienas ilgas bei sudėtingas istorinių linijų konstruktas. Vienas ilgas kalnų masyvas.
Grupelė žmonių, pasivadinusi „Alpėmis“ teikia neįprastas tanatofiliškas paslaugas: tampa mirusių vaikų, tėvų, žmonų gyvaisiais surogatais. Kad palengvintų mirusiojo artimųjų kančias, jie keliskart savaitėje „išnuomuoja“ savo kūnus: pratęsia mirusiųjų gyvenimus, atkurdami jau išgyventas akimirkas.
Y. Lanthimos kūryboje dirbtinumo klausimas svarstomas jau ne pirmą kartą. Filme „Šuns dantis“ („Kynodontas“, 2009) pagrindinis herojus bando ištrūkti iš dirbtino falsifikuoto pasaulio.
„Alpės“ pratęsia šią temą, tik visai kitokiu būdu. Šio filmo herojai bando falsifikuoti pasaulį, daug geriau jaučiasi dirbtiniame gyvenime nei tikrovėje. O kai viena pagrindinių herojų praranda savo „poziciją“, ją ištinka šokas, nepritapimas ir ji žūtbūtinai bando sugrįžti į surogatinį pasaulį. Filmo herojai net nemini savo tikrų vardų, jie tik naudoja Alpių kalnų „vardus“: Mont Blanc, Monte Rosa, Matterhorn ir kt, tuo tik priešindamiesi tikram pasauliui, tikriems savo gyvenimams.
Neatsitiktinai filme dominuoja dirbtinumą didinančios erdvės: specialiai pasirenkama ligoninės aplinka, „dirbtinai“ palaikanti mums gyvybę, arba šviestuvų parduotuvė, „dirbtinai“ suteikianti mums šviesą ir pan. „Alpių“ grupės veikla apibrėžiama per griežtas ir žiaurias taisykles, kiek primenant Oliverio Hirschbiegelio filmą „Eksperimentas“ („Das Experiment“, 2001), kuriame dvi žmonių grupės suvaidina kalinius ir prižiūrėtojus, iškreipdami tikrovės bei moralės ribas.
Jei abu filmai atkreipia dėmesį, kaip žmonės konstruoja socialinius ryšius, tai „Alpėse“ bandoma surasti bei atkurti prarastajį žmogiškąjį faktorių. Tačiau kyla klausimas, ar artimų ryšių labiau reikia mirusiojo artimiesiems, ar paslaugų „tiekėjams“? Tai tarsi sudėtingas ir keblus savanoriškas socialinis eksperimentas, už kurį gali tekti sumokėti brangia ir žiauria kaina. Net ir pats filmas apsunkinamas skirtingomis bei mįslingomis naratyvinėmis linijomis. Kiek giliai galima „suvaidinti“ žmogiškuosius ryšius?
Režisierius tarsi platoniškai kvestionuoja surogatizmo ribas. Jei mes tesame dieviškų būtybių ir daiktų atspindžiai žemėje, tesame netobulos kopijos, galbūt „profesionalai“, kaip „Alpių“ nariai, gali būti kažkas labiau vykę nei tik paprastos kopijos. Juk Alpės tokios didingos ir nepakeičiamos, tačiau puikiai galinčios pakeisti kitus kalnus. Šiuolaikinis pasaulis yra valdomas įvairių technologijų, arba pasak Marshallo McLuhano, žmonių tęsinių. Tad galbūt surogatizmas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra sutinkamas ganėtinai kontroversiškai, tėra dirbtinas, bet organiškas žmogiškųjų faktorių pratęsimas gerąja prasme.
Gyvendami technologijų pasaulyje dažnai nuklystame nuo žmogiškumo, o mašinos nevisad galės atstoti kito žmogaus. Galbūt noras „išnuomoti“ savo kūną tėra pagalbos šauksmas. Nesugebėjimas pritapti šiame socialiai sudėtingėjančiame pasaulyje priverčia pasirinkti lengvesnį kelią patirti įvairius žmogiškus jausmus: tiesiog suvaidinti kito žmogaus gyvenimą. Juk neveltui Williamas Shakespearas yra pasakęs: „Visas pasaulis – tai scena, o visi mes – aktoriai“.
S. Kovalskas: Kopimas į Alpes neatsakytų klausimų pagalba
Mane galite vadinti Monblanu. Taip, tai nėra mano tikras vardas. Tai didžiausio kalno pavadinimas Alpių kalnyne. Bet mano tikras vardas ir neturėtų jums būti svarbus. Jeigu labai norite kažką sužinoti – žinokite, kad oficialiai dirbu paramediku.
Vienoje ligoninėje, kurios pavadinimas taipogi nėra svarbus. Jeigu jums šito negana, galiu papasakoti ką veikiau šiandien. Šiandien greitosios pagalbos automobilyje vežiau merginą. Jai šešiolika metų. Lūžę šonkauliai. Vidinis kraujavimas. Jos mėgstamiausias užsieno aktorius – Jude Law. Ji brunetė. Tamsiai rudų plaukų. Turbūt greitai mirs.
Jums tikriausiai įdomu kodėl šneku apie jos labai galimą mirtį be jokio jausmo? Nesupraskite neteisingai. Tai, kad ji mirs yra blogai. Labai blogai. Bet jos mirtis suteiks artimiesiems progą naujai pradžiai. Geresnei pradžiai. Matote, mes galime ją pakeisti. Taip jos artimųjų skausmas būtų mažesnis, kol vieną dieną visai išnyktų. Kartą į savaitę, maždaug trim valandom, mano kolegė susitiktų su artimaisiais ir elgtųsi kaip tikra jų dukra. Leistų jiems dar kartą išgyventi įsimintiniausias akimirkas su velione. Leistų sukurti naujus įvykius. Artimiesiems užtektų pasakyti ko jie nori, pasakyti kokius žodžius ir kada jie nori išgirsti. Visu kitu pasirūpintų mūsų komanda.
Gali atrodyti, kad esame beširdžiai. Bet žinokite, kad mūsų atsiribojimas nuo jausmų leidžia padėti tiems, kuriems to reikia. Leidžia dirbti šį darbą. Gali atrodyti, kad ir pats darbas nėra reikalingas. Bet taip tikrai nėra. Jis yra būtinas. Taip, kol kas jis tinkamai neįvertintas, bet galiu garantuoti, kad vieną dieną apie mus sukurs filmą. Ne bet kas, o graikai. Didieji meno meistrai kurtų tokį filmą. Apie didžiuosius paguodos meistrus. Režisieriaus darbą patikėčiau tik Yorgos Lanthimos. Kolegę slaugę vaidintų Aggeliki Papoulia. Jaunos gimnastės, kuriai dar reikia labai daug dirbti, kad atsikratytų savo jausmingumo, vaidmenį atliktų Ariane Labed. O jos trenerio – vyriausiojo mūsų darbuotojo rolę galima būtų atiduoti Johnny Vekris. Kas dėl manęs... Esu įsitikinęs, kad mane – su visu mano genialumu ir didingumu galėtų deramai suvaidinti vienintelis Aris Servetalis.
Savaime suprantama, kad aktoriams būtų sunku... Labai sunku. Juk jie turėtų atlikti dvigubą vaidmenį. Jie vaidintų žmones, kurie vaidina kitus – jau mirusius žmones. Ir tą daryti be jokių matomų emocijų. Žodžiai, intonacijos... Visa tai nesvarbu. Vienintelis svarbus dalykas tokiame filme būtų veiksmai: ką ir kaip darome. Taip, tai neįprasta užduotis. Bet mes esame neįprasti. Tad ir vaidinti mus privalo neįprastai.
Tokiame filme muzikos turėtų beveik nebūti. Ji tik trukdytų sukeldama visokias emocijas ir nukreipdama dėmesį nuo asmenybių... Jau įsivaizduoju scenas, kuriose vyrauja visiška tyla... Pertraukiama tik personažų žodžių, kurie irgi ne kaži kiek atskleistų... Juk žodžiais visko pasakyti neįmanoma. Tad geriau net nebandyti.
Ir dar... Tik ką sugalvojau... Scenose kamera turėtų būti sufokusuota tik ties vienu žmogumi. Mūsų komandos žmogumi. Aplinka, kiti veikėjai, jų veidai – neryškūs. Juk pašaliniai žmonės nėra svarbūs. Svarbūs esame tik mes. Mūsų unikali ir sudominanti istorija. Mes paverčiame blankų pasaulį įdomesniu.
Mes. Mes esame Alpės. Ir kaip Alpės gali pakeisti bet kurį kitą kalną, taip ir mes galime pakeisti bet kurį kitą žmogų. Bet Alpių vietoje neįmanoma įsivaizduoti kažko menkesnio ar paprastesnio. Mūsų pačių neįmanoma pakeisti. Mums nereikia nieko. Bet mūsų reikia. Reikia gedintiems artimiesiems. Mes esame būtini. Alpės. Ir aš, Monblanas.
Filmo anonsas:
