Konkursinę festivalio programą sudarė filmai iš viso pasaulio: Europos, Brazilijos, Kanados, Kolumbijos, jau dalyvavę San Paulo, Floridos, Čikagos, Berlyno, Roterdamo, Oberhauzeno, Hamburgo, Kanų, Clermont-Ferrando trumpų filmų festivaliuose. Buvo pristatytos ir lietuvių kino kūrėjų specialios premjeros: šokio, gražiausių animacinių ir Jono Meko trumpametražių filmų programos. Beje, šiemet „šortuose“ parodyta Jono Meko filmų retrospektyva (10 filmų) jau pradėtas švęsti gruodį sukankantis Jono Meko 90-metis.
Tarptautinė žiuri komisija atrinko 60 įvairių žanrų ir temų filmų iš 1000, sukurtų per dvejus metus.
Nugalėtojais pripažinti: vaidybinis filmas „Tikros draugės“ („Amigos Forever“, Lenkija, 2011 m., režisierius ir scenarijaus autorius – Sylwesteris Jakimowas), pasakojantis apie agresyvias, vulgarias, nuolat apsvaigusias paaugles, kurios kabinėjasi prie aplinkinių.
Merginos tarsi įkūnija šiuolaikinės Lenkijos ydas, o jų charakteriai ir vertybės atspindi socialinę aplinką, šeimos situaciją. Filmas leidžia pažvelgti į praeitį, į vienos merginos kūdikystės kiaurų sienų daugiabučio kambarį, kuriame girtaudami jos tėvai ramindavo ją fotoaparato blykste skambant populiariai dainelei apie sapnus. Faktą, kad šių merginų „draugystė“ tėra iš jų besityčiojanti paauglystės drama, kerštavimas, hormonų audros, atskleidžia epizodas, kai kitų paauglių spardoma draugė negelbėjama, o dar labiau apkuliama jai pačiai nematant.
Geriausiu animaciniu filmu paskelbtas kūrinys „Smuklė“ (Jungtinė Karalystė, režisierius Josephas Pierce‘as, sukurtas naudojant naujausias technologijas), rodantis vieną Londono barą, jo girtuoklius lankytojus, kurie barmenės akyse virsta gyvuliais, kelmais, tarakonais...
Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavo „Įstatymas ir tvarka“ (Vokietija, režisierius Janas Soldatas, filmas pažymėtas „S“ raide).
Tai – dviejų apsinuoginusių senyvo amžiaus vyrų pokalbis apie fetišą ir sadomazochistinius veiksmus. Anot žiuri komisijos, jis kupinas subtilaus humoro. Tai – labai atviras filmas, nors žiūrėti jį tikrai „neskanu“.
Pernykščio festivalio filmus, gal todėl, kad jie – tokie trumpi, buvo galima pamatyti nemokamai troleibuse, o šiemet – ant Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės stogo.
Pasak „Vilniaus kino šortų“ direktorės Rimantės Daugėlaitės, visiškai nesvarbu, kiek trunka filmas – minutę ar pusvalandį, svarbu – emocijos. Per trumpą laiką jos keičiasi 360 laipsnių kampu, nes viename seanse rodomi keli filmai.
„Vilniaus kino šortai“ jau yra pripažintas kaip didžiausias ir svarbiausias trumpametražių filmų festivalis Baltijos šalyse. Jį rengia „Skalvijos“ kino centras, kuris kitąmet žada švęsti savo penkiasdešimties metų jubiliejų. Be to, prieš kino seansus ketinama pradėti rodyti įvairaus laikotarpio dokumentinius kino kronikos kadrus, o gruodį – atsinaujinti skaitmeninėmis technologijomis, surengti garsaus italų režisieriaus Michelangelo Antonioni, minėsiančio 100 metų jubiliejų, filmų retrospektyvą.
Iš tarptautinės „Vilniaus kino šortų“ žiuri komisijos sprendimo:
Vaidybinį Sylwesterio Jakimowo filmą „Tikros draugės“ vertinimo komisija išrinko dėl bekompromisio požiūrio į jaunimo smurtą neo-liberalios visuomenės paraštėse, už parodytas brutalumo ir galios apraiškas be politinių ar psichologinių stereotipų. Filmas sėkmingai ir netikėtai užfiksuoja sudėtingos kasdienybės įvairovės detales. Kinematografiškai drąsus ir dramaturgiškai lakoniškas sprendimas sujungia klasikinį pasakojimą ir naują požiūrį į kino kūrybą.
Prizas už trumpąjį dokumentinį filmą tenka Jano Soldato filmui „Įstatymas ir tvarka“. Jame švelniai atskleidžiamas žmogaus trapumas ir žmogiškų aistrų nepaklusnumas, užfiksuojamas nuolatinis asmens seksualumo dominavimas, kuris parodomas platesniame šiuolaikinių santykių su autoritetu kritikos kontekste. Filmas siūlo pažvelgti į nepaprastą žemišką kasdienybę.
