G.Jurevičiūtė. „Trečiadienis 1961.07.19“: vienos kartos portretas

1961 metų liepos 19 dieną Sankt Peterburge, kuris tuo metu vadinosi Leningradu, buvo įregistruotas 101 naujagimis: 51 mergaitė ir 50 berniukų. Vienas iš šių berniukų užaugęs tapo vienu garsiausių ir įdomiausių dokumentinio kino kūrėjų Viktoru Kosakovskiu. 1995 m., būdamas 34-ių, režisierius nusprendė susirasti visus tą dieną, kaip ir jis, Leningrade gimusius žmones, ir pasidomėti, kaip jie gyvena. Kai kurie jau buvo mirę, kiti persikėlė į kitą miestą ar šalį. Tačiau jam pavyko surasti visus septyniasdešimt likusių miestiečių. Juostoje užfiksuoti susitikimai su šiais žmonėmis virto trečiuoju režisieriaus filmu – „Trečiadienis 1961.07.19“.

Maždaug vidury filmo vienu iš veikėjų tampa ir pats režisierius. Gulėdamas ant masažo stalo jis pasakoja, kaip būdamas ketverių metų tėvams iškėlė isteriją, nes buvo tikras, kad ligoninėje buvo sukeistas, kad tikrasis jo „aš“ auga kažkurioje kitoje šeimoje. Panašu, kad šis filmas yra tarsi bandymas sužinoti, kas būtų nutikę, jei jis būtų gimęs ir augęs kitoje aplinkoje.

Visi filmo personažai įvedami be jokio pristatymo, užkadrinio balso ar aiškios logikos. Režisieriaus rankomis valdomos kameros padedami mes tiesiog keliaujame Sankt Peterburgo keliais, gatvėmis, pastatais ir ten aptinkame žmones. Kai kuriuos sutinkame tiesiog gatvėje, kitus – jų darbo vietoje, trečius – namuose. Vienus užklumpame visai netikėtai, tačiau šis užklupimas lyg ir nėra jiems nemalonus, kiti mus išprašo iš savo namų, dar kiti – atsipalaidavę ir pasitikėdami kalba apie cukrų arbatoje ar gyvenimo prasmę. Sutinkami asmenys labai įvairūs: tai ir šabloninėmis frazėmis atsakinėjanti vaikų darželio auklėtoja, verslininkas, siekiantis renovuoti laivą, kuriame turtuoliams rengs prabangias puotas, eiles rašantis darbininkas, kitų, tą pačią dieną gimusių likimais susidomėjęs kalinys, psichiatrinės ligoninės pacientas, moteris, kurią tėvai pagimdė tik todėl, kad jiems paskirtų butą...

Atskiri pasimatymai, susitikimai nėra tokie reikšmingi, kaip jų kuriama visuma. Režisierius gana nenuosekliai šokčioja nuo vieno likimo prie kito, tad beveik neįmanoma įsijausti į jokio atskiro asmens situaciją. Atskirų personažų istorijos montuojamos nesiremiant jokia perkandama logika, kadrus jungiant kartais per vos pastebimą asociaciją, o kartais per itin akivaizdų kontrastą: besilaukiančiai moteriai prabilus apie tai, jog dabar normalių vyrų nebegimsta, mes nukeliami į traukinių stotį, kur mus pasitinka stoties prižiūrėtojas, ramiu tonu bedėstantis, kad jam yra tekę nušauti keletą žmonių. Kartais jungtys labai paprastos: viena moteris skaito horoskopą, kuriame sakoma, kad jai patinka kelionės jūra, ir su kitu kadru jau keliamės į jachtą; matome atsisveikinimą su šį pasaulį palikusiu žmogumi, o kitame epizode stebime į šį pasaulį ateinantį naują žmogų. Šiuos skirtingus likimus jungdamas į vieną pasakojimą, režisierius sukuria vienos kartos portretą. Ir kad ir kokie įvairūs šiame portrete apjungti likimai, jų visuma perteikia niūrų ir slogų pojūtį. Tai neaiškaus nuovargio kamuojama karta. Karta be džiaugsmo.

Tačiau nors filmas yra gana sunkus ir slegiantis, jame paliekama kruopelė vilties. Filmo pasakojimas įrėmintas dviem gimdymais. Pirmasis įvyksta visiškai sėkmingai, bet su antruoju, kuris rodomas jau pačioje filmo pabaigoje, kažkas ne taip. Gimdytoja yra vienintelė moteris, prie kurios istorijos filme yra vėl ir vėl sugrįžtama. „Kas atsitiko? Kodėl ji neverkia?“, - klausia sunerimusi motina apie savo ką tik gimusią mergaitę. Nesulaukusi atsakymo kamera ištrūksta iš ligoninės ir paskutinį sykį pakyla virš Sankt Peterburgo – miesto, kuris filme toks pats svarbus kaip ir kiekvienas kitas jo veikėjas-žmogus – ir mes žvelgiam į jį sunerimę ir nebetikėdami gera baigtimi. Tačiau šis tragedija palytėtas žvilgsnis į Sankt Peterburgą – ne paskutinis filmo kadras. Sugrįžtame į ligoninę, kuriame besišypsanti mama žvelgia į savo ką tik gimusią mergaitę. Viltis išlieka.

P.S.

V. Kosakovskis ne viename interviu yra sakęs, jog montuodamas filmą jis pradeda ne nuo to, jog sumontuoja ilgą jo versiją ir tuomet jį trumpina, o pirmiausia atsirenka tuos kadrus ir epizodus, kurie jo nuomone yra esminiai, ir tik po to prie jų klijuoja kitus kadrus. Taip yra todėl, kad jo teigimu, žiūrovas paprastai iš filmų „išsineša“ ne jų pasakojamą istoriją, o atsimena atskirus, įspūdingiausius kadrus ar scenas. Nors iš filmo „Trečiadienis 1961.07.19“ išėjau priblokšta to filmo visumos pojūčio: tragiškos kartos portreto svorio. Bet kartu išsinešiau ir kelias scenas, kurios šį filmą daro tiesiog nepamirštamu: nusižudyti bandžiusios moters pabudimas ligoninėje ir šypsena, kuri nušvinta jos veide, atsisukus į kamerą; priešinga kryptimi nei minios srautas žengiantis stoties prižiūrėtojas ar paskutinis filmo žvilgsnis į Sankt Peterburgą.

A.Lučinskaitė. V.Kosakovskio kuriama dokumentika savo jautrumu ir minties gilumu galėtų sujaudinti ir akmenines širdis

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio organizatoriai šiemet žiūrovus kviečia atpažinti save kitame ir susipažinti su vienu įdomiausių ir garsiausių rusų dokumentalistu – Viktoru Kosakovskiu, pristatydami jo filmų retrospektyvą.

Kuklus, jautrus, subtiliu humoro jausmu pasižymintis vyras, kaskart pabrėždamas, jog nemėgsta savo paties kurtų filmų salėje sėdinčių žiūrovų simpatijas pelno vos pasirodęs joje. Gausių aplodismentų palydimas V. Kosakovskis ir jo filmai buvo pristatyti daugybėje festivalių, muziejų ir renginių, kuriuose susižerdavo ne tik aibę kino apdovanojimų, tačiau ir publikos meilę bei dėmesį. VDFF organizatoriai nusprendė, jog su talentingo vyro kūryba laikas supažindinti ir Vilnių, dokumentiniu kinu gyvensiančiu vienuolika dienų.

1961-ųjų liepos 19 dieną Sankt Peterburge gimė 50 berniukų ir 51 mergaitė. Tą dieną gimęs režisierius Viktoras Kosakovskis nusprendė sukurti filmą apie visus tą dieną mieste gimusius vaikus, ketindamas apžvelgti jų likimus. Mirtys ir emigracija lėmė, jog rasti pavyko tik 70 žmonių. Pakalbinti – dar mažiau. Ištisus metus lankęs savo bendraamžius režisierius prisipažino, jog pakalbinti ir juolab nufilmuoti visus šiuos žmones nebuvo lengva – „sunkūs ir liūdni laikai buvo...“, - nutęsė V. Kosakovskis, sukūręs jungtinę istoriją apie 36-erių metų amžiaus Sankt Peterburgo gyventojus.

Filmo pasakojimą sudaro keliasdešimt mikrosiužetų, kurių centre atsiduria 1961-ųjų liepos 19 dieną Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade) gimę žmonės, sutikę prieš režisieriaus kamerą pristatyti savo gyvenimus. Vieni jų netikėtai užklupti gatvėje. Kiti – dirbantys sau įprastus darbus ir režisieriui leidę pabūti jų kasdienybės stebėtoju. Treti, kaip teigė pats V. Kosakovskis, jam papasakojo itin intymių ir asmeniškų gyvenimo detalių, kurių filme nepamatysime – atskleisti bendraamžių paslaptis režisieriui neleido moralė ir nenoras sujaukti kitų gyvenimų.

Nepaisant to, jog filme neišvysime kai kurių itin intriguojančių ir po paslapties skraiste slepiamų faktų, juostoje apstu įdomių akimirkų ir potyrių. Beprotnamio pacientas, verslininkas, prasigėręs santechnikas, besilaukiančios moterys, darželio auklėtoja, policijos sumuštas vyras, kalinys, namų šeimininkė ir daugelis kitų prieš režisieriaus kamerą prabyla be užuolankų ir kaukių – parodydami savo tikrąjį aš, atlikdami viešą išpažintį ar bandydami dėtis tuo, kuo nesą. Paneigdamas horoskopų ir kitokių į vieną lentyną žmones dedančių testų pranašystes vyras parodo kokiais skirtingais gali būti tą pačią dieną tame pačiame miete gimę žmonės, kurių likimai taip ir nesusipynė.

Aplinkiniam pasauliui jautrus V. Kosakovskis, savo filmuose dažnai vaizduojantis atsitiktinumus ir kasdienybę, priešingai negu įprasta dokumentikai, pasirinko neformalų bendravimo su herojais būdą. Filmuodamas ne tik jų kasdienybės rutiną, tačiau ir šaltas, daugelyje kadrų apsnigtas Sankt Peterburgo gatves režisierius tarsi sustiprina pasakojamų istorijų daromą įspūdį ir vaizduoja tuo laikmečiu ore tvyrojusią niūrią atmosferą, baimę, netikrumą, liūdesį...

Niūrokus ir šaltus filmo kadrus kartkartėmis nuspalvina komiškos akimirkos, netyčia sukurtos kitoje kameros pusėje atsidūrusių žmonių, tarsi teigdamos, jog gyvenimas – tai spalvota karuselė, kurioje liūdesį keičia juokas.

Savo bendraamžių gyvenimo mozaiką dėliojantis režisierius trumpai, vos per kelias akimirkas pristato visus filmuotis sutikusius žmones, ilgėliau nestabteldamas ties jų istorijomis, tačiau tik vienos herojės gyvenimas viso pasakojimo metu režisierių priverčia vėl ir vėl grįžti į jos namus, kur laukia užguitas vyras ir didžiulis šuo. Devintą mėnesį besilaukianti moteris ekrane sprendžia dilemą vykti į gimdymo namus ar luktelti ir tuo pačiu vos per kelias akimirkas pristato savo gyvenimą, kuriame esti finansinės problemos, abortas, negyvas kūdikis ir priklausomybė, kelianti baimę dėl netrukus gimsiančio vaikelio sveikatos. Šios moters portretas – tarsi viltis apie šviesesnį rytojų, kuris, anot režisieriaus, visgi išaušo.

Po filmo „Trečiadienis. 1961.07.19“ gimtinėje ir už jos ribų vyrą ėmė kaltinti peržengus visas moralės normas ir net išvadino nekrofilu. Užfiksavęs ir žiūrovams parodęs savo motinos mirtį bei intymiausias savo bendraamžių gyvenimo detales režisierius buvo bepelnąs bejausmio skandalisto etiketę, tačiau pastaroji, matyt dėl šilto režisieriaus būdo, jam tiesiog nelipo. Filmas po filmo vyras pateko į dokumentalistų elitą, ištrynė ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino ir žiūrovams pateikė kitokią negu esame pratę matyti dokumentiką, perkeldamas ją į vaidybinio kino plotmę.

Kaip naujienų portalui „15min“ teigė rusų dokumentalistas, „Gera dokumentika yra tada, kai ją žiūrint tau nerūpi − tai fikcija ar tikra istorija. Geriausi meniniai filmai sukuria dokumentikos įspūdį, o geriausia dokumentika sukuria meninio filmo įspūdį. Tai yra paradoksas, bet tiesa.“ Būtent tokiais bruožais pasižymi ir režisieriaus filmai, vienas kurių – „Trečiadienis. 1961.07.19“.

Nepaisant gausybės filmui išsakytų pagyrų ir pelnytų apdovanojimų gausos, pats režisierius šią juostą vadina niūriausia ir nemėgstamiausia savo karjeroje. Prieš peržiūrą atvirai teigęs, jog liūdi dėl žiūrovų, pasiryžusių pasinerti į tokį depresyvų filmą vyras iš anksto dėkojo visiems, turėsiantiems valios kino salėje išbūti iki pat pabaigos. Vos pasibaigus filmui režisierius kukliai išniro iš tamsos ir buvo apipiltas aplodismentais.

Po filmo peržiūros salėje susirinkusiems žiūrovams režisierius atskleidė filmuojant nutikusius įvykius, apmąstymus apie tai, kurie kadrai neturėtų patekti į filmą, o galiausiai, paklausus apie ekrane matytų žmonių likimus šiandien, susigraudino ir netrukus baigė pokalbį. Akimirkos trapumo liudininkais tapę salėje sėdintys žiūrovai pripažino faktą, jog Viktoro Kosakovskio kuriama dokumentika savo jautrumu ir minties gilumu galėtų sujaudinti ir akmenines širdis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)