- Aktorystės, režisūros, operatoriaus meno studijos... Kodėl tokia įvairovė?
- Mokiausi vidurinėje mokykloje, ir mano klasės draugo tėtis, režisierius Henrikas Šablevičius, pastebėjęs mano užklasinę kūrybinę veiklą, patarė savo ateitį sieti su kinu. Negalėjau studijuoti kino ir televizijos režisūros, nes tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) kursą rinkdavo kas penkerius metus.
Nenorėjau laukti, ir nusprendžiau studijuoti aktorystę. Vėliau, vos atsiradus pirmai galimybei, perėjau į režisūros studijas, kur mano kurso vadovas buvo puikus režisierius Vytautas Čibiras. Jau antraisiais studijų metais sukūriau dokumentinį filmuką, kuris tarptautiniame studentų festivalyje Lodzėje (Lenkija) laimėjo pagrindinį prizą ir tapo mano kelialapiu į Prahos (Čekija) kino mokyklą.
- Čekijoje studijavote dokumentinį kiną?
- Nuvykus Prahon, įsivėlė klaida: visada galvojau, kad iškart įstosiu į režisūros magistrantūros studijas, bet, pasirodo, galėjau pretenduoti tik į pirmąjį režisūros kursą. Tuo metu atrodė, kad jau esu „perkandęs“ šio mokslo subtilybes, tad stojau ten, kur, maniau, patirties turiu mažiausiai – į operatoriaus meistriškumo studijas.
Laikui bėgant, supratau, kad tai mane „veža“ daug labiau už visas kitas kūrybines veiklas. Taigi dabar turiu profesiją, kuri yra ir mano darbas, ir hobis.
- Kuo būtent darbas su kamera jums taip patinka?
- Žvelgdamas pro kameros akį, aš matau pasaulį kitų žmonių, filmo personažų arba žiūrovų, akimis. Dar besimokydamas supratau, kad išvysti pasaulį per kitų žmonių kūrybos prizmę yra daug įdomiau, nei bandyti visus nustebinti savo originalumu.
Sutikau labai daug įdomių asmenybių su savitomis pasaulėžiūromis, jie tapo ir vis dar tampa mano kūrybos įkvėpimo šaltiniais.
- Ar operatorius yra vienas iš svarbiausių žmonių kino kūrimo procese?
- Sakoma, kad kine svarbiausio žmogaus tarsi nėra, svarbiausia – komandinis darbas. Tačiau pamąstyti šia tema galima: man kino gamyboje moralinis autoritetas būtinai turi būti režisierius, o filmo sėkmė, manau, priklauso nuo keleto žmonių: tai gali būti ir prodiuseris, ir platintojas, ir, žinoma, operatorius. Taip pat neįmanoma filmo įsivaizduoti be scenarijaus autoriaus, aktorių ir montažo režisieriaus.
- Lyginant vaidybinių filmų ir reklamos kūrimo procesus, kas jums, kaip profesionalui, yra įdomiau?
- Tiek filmai, tiek reklamos – mano kasdienybė. Esu nufilmavęs keletą komercinių filmų, bet pasitaikė ir kelios nekomercinės reklamos... Imdamasis šių darbų vienodai jaudinuosi dėl galutinio rezultato, ir mano požiūris į juos yra vienodas, skiriasi tik tikslai. Be abejonės, kinas yra tai, kas kūrybą įprasmina ilgam laiko tarpui, suteikia daugiau pasitenkinimo, be to, leidžia sąžiningiau įsigilinti į atliekamą darbą.
Reklamos kūrimas trunka daug trumpiau ir dažnai yra ne toks smagus kūrybine prasme. Bet jų dėka lavini savo amatą, ieškai naujų techninių raiškos formų ir, žinoma, būtent reklamos tampa pagrindiniu pajamų šaltiniu tokiose šalyse, kur kinas nėra tinkamai finansuojamas.
- Esate Europos kino akademijos narys. Ką jums duoda ši narystė?
- Kai Čekijoje 2007 m. laimėjau „Čekų liūtą“ ir buvau pripažintas geriausiu operatoriumi, gavau pasiūlymą tapti Europos kino akademijos nariu. Tai, be abejo, buvo garbė, nes Europos kino akademijos nariai savo veikla savotiškai formuoja šiuolaikinio europietiško kino tradicijas.
Dažnai jie savo šalyse tampa moraliniais europietiško kino ambasadoriais. Lietuvoje esantys keturi Europos kino akademikai tapo Lietuvos kino akademijos steigėjais, dienos šviesą išvydo „Sidabrinių gervių“ apdovanojimai. Lietuvos kino akademikų gretos kasmet didėja, kino visuomenė vienijasi, ji tampa vis ryškesne jėga.
- Vadinasi, galvojate, kad Lietuvoje vis daugiau perspektyvių kūrėjų?
- Visi kūrėjai yra perspektyvūs, jei imasi darbo, o ne „plūduriuoja“, mėgaudamiesi savo būsimais planais ar praeityje gautais laurais. Žinoma, kino kūryba mūsų šalyje yra kiek apribota, tai nėra prioritetinė meno šaka, be to, yra labai brangi.
Jaunimas, atėjęs mokytis į LMTA, gilinasi į kino meno subtilybes, o mokslus baigus, realus gyvenimas juos atsijoja, deja, pagal verslumo sugebėjimus, o ne talentą. Valstybė iki šiol nėra suformavusi savo požiūrio į nacionalinio kino vystymo priemones. Jų nebuvimas leidžia spekuliuoti vertybėmis, mažina kino žanrų plėtrą šalies kino kultūroje, kiršina menininkus, skatina juos imtis kraštutinių veiksmų ginant savo galimybę kurti ir gyventi iš savo profesijos.
- Kodėl pasirinkote filmuoti „Tadas Blindą. Pradžia“?
- Rinkdamasis filmą, su kuriuo dirbsiu, visada ieškau savyje motyvacijos. Ja gali tapti režisieriaus asmenybė, scenarijus, vaidinantys aktoriai, keliami socialiniai filmo uždaviniai, karjeros galimybės, finansinis atlygis...
Gavęs pasiūlymą dirbti su „Tadu Blinda. Pradžia“, žinojau, kad jį filmuos mano kūrybos bičiulis Donatas Ulvydas, ir tai buvo didelis pliusas. Išsikėlėme sau uždavinį: turime sugrąžinti į kino teatrus lietuviško kino žiūrovus! Norėjome sukurti filmą, skirtą visai šeimai, kurio pagrindinis herojus būtų ta nuostabi mūsų Lietuva, kurioje žmonės, dažnai jos nebepastebėdami, gyvena. Sukūrėme pasaką, pateikėme galimybę aiškiau išvysti vertybes, kurių dažnas iš mūsų šalies sprunkantis žmogus nebepastebi. Visa tai man labai svarbu.
