Festivalio kino renginiai iki šiol vykdavo po atviru dangumi ant Urbo kalno. Anot organizatorių, žvaigždžių draugija suteikdavo filmų seansams savito žavesio, tačiau renginiai buvo priklausomi nuo oro sąlygų. Šiemet savo erdves jiems suteiks festivalio partnerė Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija.
Šiųmetę kino programą, kurios vokiškąją dalį tradiciškai pristato partneris Vilniaus Goethe‘s institutas, ir vėl papildys kūrybiškos vakarų įžangos – jaunų muzikos atlikėjų, šokėjų pasirodymai.
Įžanga – su pasaulio muzika
Kino vakarų ciklą atidarys džiazas: Vytautė Pupšytė (vokalas), Kęstutis Pavalkis (klavišiniai), Domas Žostautas (bosinė gitara) ir Gediminas Augustaitis (mušamieji), žaidžiantys Ninos Simone, „The Beatles“ kūrinių bei tradicinių džiazo temų interpretacijomis, žada teigiamos energijos užtaisą.
Kitą vakarą žadamas netradicinis pasirodymas: Justina Brazaitė, Eivilė ir Rimtautė Jurkutės publikai pristatys performansą „Vegvísir“. Tai meditatyvi šiuolaikinio šokio, norvegų liaudies šokio halingo, skandinavų mitologijos, eksperimentinės muzikos ir žemės meno sintezė. „Vegvísir“ – islandų magiškas ženklas. Tikėta, kad jo nešiotojas niekada nepames kelio: nei jei šis nėra žinomas, nei ištikus audrai.
Į festivalį sugrįš jau pernai kino naktų programoje pasirodžiusi grupė „Saulės broliai“, kuri kaipmat pelnė kurorto publikos simpatijas. Sauliaus ir Donatas Petreikių akustinės muzikos programoje gausu lyriškų baladžių, nuotaikingų dainų bei instrumentinių kūrinių, prisodrintų skirtingų pasaulio tautų muzikos motyvų.
Grupės lyderis S. Petreikis šiuosyk pristatys ir autorinę instrumentinę-elektroninę muzikos programą. Visą Europą apkeliavęs multiinstrumentalistas ypač mėgsta pučiamuosius: bansūrius, fleitą, trimitą, duduką, vislus ir daugelį kitų, skambina įvairiausiais perkusiniais ir ritminiais instrumentais. Šiemet S. Petreikis gavo Kultūros ministerijos stipendiją savo programai „Pasaulio tautų muzika ir instrumentai“, kuri klausytojus įtrauks į turiningą muzikinę kelionę.
Nuo politikos iki meilės pinklių
Vokietijos bei Lietuvos režisierių filmus, kurie bus rodomi kino naktyse, sieja šiųmečio Th. Manno festivalio leitmotyvas – pavergto proto tema, gvildenta rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo to paties pavadinimo eseistikos knygoje.
Anot kino programos kuratorės Rimantės Daugėlaitės, keliuose filmuose nagrinėjama žmogaus teisingo pasirinkimo, intelektinio, dvasinio ir socialinio priešinimosi politiniam režimui tema. Lietuvišką istoriją pasakos režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kurį pristatys jo kūrybinė komanda. Iš šių darbų išsiskiria dar viena vokiečių kino kūrėjų juosta – trijų žmonių meilės drama.
Kino ciklą antradienį, liepos 17-ąją, atidarys režisieriaus Volkerio Schlöndorffo 2004 m. drama „Devintoji diena“ („Der neunte Tag“). Devynios lemtingos dienos ne tik iš pamatų supurto dvasininko Henrio Kremerio vidinį pasaulį – jos nulemia ir jo šeimos bei draugų likimą. Akis į akį susirėmus su Liuksemburgo gestapo viršininku bei jo šaltakraujiškais argumentais Henrį apima pagunda. Devintąją dieną jam teks prisipažinti, kurią pusę renkasi.
Liepos 18-ąją žiūrovai išvys filmą „Šv. Mikalojaus bažnyčia“ („Nikolaikirche“, 1995 m.), kuriame režisierius Frankas Beyeris Ericho Loesto romano pagrindu pasakoja vienos Leipcigo šeimos istoriją nuo 1987-ųjų iki lemtingosios 1989 m. spalio 9 d., kai sugriuvo VDR. Neseniai mirusio policijos generolo dukra įsilieja į taikos judėjimą, o jos brolis, saugumo kapitonas, įspėja neprasidėti su taikos seserimis, ateinančiomis į Mikalojaus bažnyčią. Šeimos narių nesutarimai atspindi visos šalies nuotaikas.
Liepos 19-ąją kino naktinėtojai išvys vieną iš naujausių vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio juostų „Trise“ („Drei“). Berlyniečiai Hanna ir Simonas jau 20 metų yra pora: subrendę, bevaikiai, šiuolaikiški, išsilavinę ir blaiviai žiūrintys į gyvenimą, jie jau yra patyrę neištikimybę, neišsipildžiusį troškimą turėti vaikų, nuklydimų ir sugrįžimų. Atrodo, priešaky ne tiek daug naujo. Kol abu įsimyli tą patį vyrą – Adamą Borną, kamieninių ląstelių tyrinėtoją. Slapta vienas nuo kito jie susitikinėja su Adamu, nenutuokdami, kad paslaptis, kurią vienas nuo kito slepia, iš tiesų juos jungia. Trys meilės istorijos atsiduria ties rimtu išbandymu, kai Hanna netikėtai pastoja.
Kino ciklą penktadienį užbaigs Giedrės Žičkytės 2011 m. dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Jis pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais atsirado roko grupė ,,Antis”. Cirko dvasiai artimas įspūdingas grimas ir rekvizitai, stilizuoti pasirodymai, kandūs aktualūs tekstai kūrė agresyvią sovietinio gyvenimo karikatūrą. Greitai, ir net patiems grupės nariams netikėtai, grupė tapo ryškiausia dainuojančios revoliucijos vėliavneše ir masiniu reiškiniu.
