Iš pradžių studijavote teisę Mykolo Romerio universitete, o vėliau stačia galva nėrėte į teatro mokslus. Kaip atsitiko toks drastiškas pokytis?

Į teatro mokslus nėriau ne stačia galva. Dar būdama mokykloje jaučiau, kad noriu būti aktorė: lankiau dramos būrelius, vedžiau renginius... Dešimtoje klasėje pakeičiau mokyklą, įstojau į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, kur dirbo puikūs mokytojai, sugebėję sudominti mokslais. Ten atradau fiziką, chemiją, matematiką… Apskritai mokymasis ten man tapo džiaugsmu. Įstojau į teisę, kad įsitikinčiau, ar svajonės apie aktorystę nebuvo tik jaunatviška užgaida. Teisės mokslai ir atmosfera universitete išmokė konstruktyvumo ir valios. O tai, be abejo, reikalinga ir mums, aktoriams.

O.Koršunovo „Išvarymas“ ir J.Jurašo „Apsivalymas“, už vaidmenis kuriuose gavote „Scenos kryžių” – niūrūs spektakliai. Vienas nušviečia bėgimą nuo laisvės pertekliaus, kitas – kelio į laisvę žaizdas. Kaip Jums juos sieja? 

„Išvarymas“ ir „Apsivalymas“ – ypač skaudūs kūriniai, kuriuose aš per savo herojų paveikslus stengiuosi pati sau aiškintis mūsų šalies praeitį, dabartį ir ateitį.

O ar galėtumėte save tapatinti su įkūnijamomis herojėmis? Tarkim, išvarytąja – garsiąja anarchiste Olga?

Nenorėčiau savo herojų likimų… Labai skaudūs. Man gaila ir Olgos, ir Zaros. Jeigu būtų įmanoma, norėčiau su jomis stoti akistaton ir paklausti, kodėl Olga pasiekė Londono padugnių gyvenimą ir iš kur Zara, nužudžiusi žmogų, dar turi vilties išsigelbėti… Bet tai – neįmanoma: jos gyvos tik mano vaizduotėje. Tuo teatras ir yra nuostabus, magiškas. Visi kažkada kurti personažai gyvena savo gyvenimus aktoriaus mintyse, o žiūrovas juos mato scenoje.

Ar po vaidmens lieka kažkas, kas įsirėžia į sąmonę? Kaip po spektaklio „atsikratyti“ vaidmens, iš jo „išeiti“?

Kiekvienas vaidmuo atrakina sąmonėje šį tą nauja. Supranti, kad tu gali būti ir labai geras, nuolankus, ir kartu demoniškas, aršus. Pradedi nebijoti savęs visokio ir taip save pažinti. Kuriami personažai tiesiog atsiranda man peržengus ribą iš užkulisių į sceną ir lygiai taip pat dingsta. Taigi ne aš iš vaidmenų išeinu, o jie iš manęs. Po spektaklio iškart nekeliauju namo, pasivaikštau, nes kartais liūdna būna, gaila jų, kad jie ten verkia, kapstosi, o aš juos suvaidinu ir einu sau ramiai namo gaminti vakarienės. Bet viliuosi, kad turėsiu galimybę kurti tokius personažus, į kurių gyvenimus norėsis lygiuotis.

Gastroliuodama apkeliavote nemažai šalių. Galite palyginti teatrą ten ir Lietuvoje?

Taip, gastrolės, festivaliai yra labai vertingos patirtys, todėl džiaugiuosi, kad jų kartais būna. Labai įdomu stebėti, kur link juda Europos teatras, kokios pjesės tampa aktualios, kaip ir kuo gyvena kolegos kitose šalyse. Bet iš tikrųjų mes, aktoriai, atvažiuodami pristatyti konkretaus spektaklio, ne tiek jau daug kitų ir pamatome. Tad ir lyginti sunku. Aš džiaugiuosi, kad Lietuva vis dar išlaiko repertuarinį teatrą, kad gyvos per kartas paveldėtos tradicijos, kad dauguma teatrų dar turi savo kvapą. Kiekviename labai savita ir įdomi atmosfera, sava unikali istorija… Lietuviškas teatras gilus, prasmingas, emocio­nalus. Lenkiu galvą prieš tuos režisierius, kurie jį tokį kuria. Tik gaila, kad nyksta pasisėdėjimai, pašnekesiai. Visi taip skuba... Juk teatras – kolektyvinis menas. Nesinori, kad aktoriai tik atbėgtų, suvaidintų savo personažo liniją, nusilenktų ir vėl išbėgtų.

Kodėl iš viso žmonėms reikia teatro?

Teatras – magiškas. Dailės paveikslą galima žiūrėti daug kartų, filmą – taip pat, muzikos irgi gali klausytis ir klausytis… O spektaklį pamatai tik vieną kartą, nes jis užgimsta kartu su žiūrovu ir baigiasi jam palikus salę. Ir kiekvieną sykį vis kitoks, nes vyksta čia ir dabar. Matyt, traukia šis glaudus ir trapus ryšys tarp publikos ir kūrėjo.

Ką laikote savo mokytojais?

Didelę įtaką mano formavimuisi, požiūriui, estetikai turėjo kurso vadovas Gintaras Varnas, aktorė Viktorija Kuodytė. Yra daug žmonių, kurie man – pavyzdžiai: jie palaiko, sustiprina, įkvepia. Aš myliu žmones, esu smalsi, juos stebiu. Taip kartu ir save tyrinėju, o paskui stebiuosi, kodėl mes kartais keistai elgiamės, taip vieni kitų bijome, nemylime, smerkiame.

Ir vis dėlto didžiausias Mokytojas – tas, kuris valdo mano gyvenimą. Vis laukiu, kas vėl ir vėl atsitiks. Smalsu, kokios dar kliūtys, iššūkiai, laimės, nelaimės laukia. Būna dienų, kai norisi staugti kaip vilkui laukuose, būna – toks džiaugsmas nežinia iš kur užplūsta... Todėl taip įdomu gyventi. Kaip toj dainoj – „Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus…“

Teatrologas Andrius Jevsejevas: Elzei Gudavičiūtei linkiu ir kitokių vaidmenų

Elzė Gudavičiūtė – išskirtinių psichofizinių gebėjimų jauna aktorė, kurios buvimas scenoje pasižymi kraštutiniu emocingumu ir retokai tarp Lietuvos artisčių moterų sutinkama pajauta tiksliai ir dinamiškai groteskinei ekspresijai. Ką tik pasibaigusiame teatro sezone sukūrusi Olgos (spektaklis „Išvarymas“, rež. Oskaras Koršunovas, LNDT) ir Zaros („Apsivalymas“, rež. Jonas Jurašas, KVDT) vaidmenis, E.Gudavičiūtė įrodė nesanti vien gan siauro charakterinio plano aktorė, o kur kas platesnių galimybių scenos menininkė, įvaldžiusi ir komizmo, ir dramatizmo aktorinę raišką. Nepaisant to, kad ir „Išvarymo“, ir „Apsivalymo“ dramaturgija aktorę „įspraudė“ į vulgarios rusakalbės prasčiokės amplua, E.Gudavičiūtė sugebėjo net ir šiuose iš pirmo žvilgsnio itin siauruose rėmuose rasti svarbiausią dalyką, dėl kurio bet kuris vaidmuo (ir teatras apskritai) tampa gyvas ir įdomus – užčiuopti paradoksą. Nors minėtuose spektakliuose aktorei pavyko tapti atsvara ir lygiaverčiu scenos partneriu pagrindinių vaidmenų atlikėjams, šiai jaunai scenos menininkei linkiu sulaukti pasiūlymų atlikti ir kitokius vaidmenis, kad būtų maksimaliai išnaudotas šios įvairialypių gebėjimų aktorės profesinis potencialas.