“Skalvijos” kino centre – skirtingų kartų kultiniai filmai

Kino kritikai sutaria, kad kiekviena karta turi savo kultinius filmus. Lietuvoje vis dar nėra nei kino kulto, nei jo ritualų, todėl sostinės kino teatras “Skalvija” paprašė kritikų įvardyti filmus, kurie, jų galva, gali pretenduoti į kultinio vardą. Pasirinkimą ribojo vienas, bet Lietuvos sąlygomis svarbus faktorius - kino kopijos egzistavimas, praneša "Skalvija".

Šalyje, kuri bene vienintelė Europoje neturi nacionalinės filmotekos, galima tik svajoti kino teatre parodyti visų laikų ir šalių kultinius filmus - “Kasablanką” ar “Pilietį Keiną”.

Sausio 28-31 d. “Skalvijos” kino centre bus parodyti septyni filmai, kuriuos parinko į “Skalvijos” kvietimą atsiliepę kritikai. Nijolė Andrijauskienė pasirinko Milošo Formano filmą “Skrydis virš gegutės lizdo” (“One Flew Over the Cuckoo’s Nest”, JAV, 1975) - “Oskarais” apdovanotą Keno Kesey romano ekranizaciją, kurioje vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Jackas Nicholsonas. Jo herojaus – psichiatrinėje atsidūrusio maištininko frazė: ”Aš bent jau pabandžiau pabėgti” – tapo ne vienos kartos devizu.

Rūta Birštonaitė savo kultiniu filmu laiko gruzinų režisieriaus Otaro Joselianio juostą “Gyveno strazdas giesmininkas” (“Igo šašvi mgalobeli”, 1971), kuriame parodyta viena jauno Tbilisio muzikanto diena. Filmo herojaus gyvenimas kupinas nepailstamos veiklos: susitikimų su draugais, įvairiausių – dažniausiai svetimų – reikalų tvarkymo. “Strazdui giesmininkui” atrodo, kad vieną dieną jis pradės gyventi sau. Tačiau tai tik iliuzija.

Vaidas Jauniškis kultiniu įvardijo, ko gero, dažniausiai prisimenamą ir cituojamą 9 –ojo dešimtmečio sovietų filmą – Romano Balajano “Skrydžius sapnuose ir tikrovėje” (“Polioty vo snie i najavu”,1982). Olego Jankovskio suvaidintas gyvenimo krizę išgyvenantis ir tarp dviejų moterų besiblaškantis trisdešimtmetis įkūnijo ne vieną “prarastosios stagnacijos kartos” bruožą. Šiame filme epizodiniu vaidmeniu debiutavo garsusis Olegas Menšikovas.

Rūta Oginskaitė išskyrė kontroversiškąją Nagisos Oshimos “Jausmų imperija” (“Ai No Corrida”/”L’Empire des sens”, 1976), kurios režisierius septynerius metus teisėsi dėl kaltinimų obsceniškumu ir pornografija. Filmo pagrindas – reali istorija, sukrėtusi 4-ojo dešimtmečio Japoniją, o jo herojė – savo meilužį nužudžiusi prostitutė Sada - yra naujųjų laikų japonų mitologijos veikėja, apie ją iki šiol kuriami filmai.

Rasai Paukštytei svarbus pasirodė kultiniu režisieriumi vadinamo Jimo Jarmuscho “Negyvėlis” (”Dead Man”, JAV, Vokietija, 1996). Veiksmas nukelia į XIX a. vidurį. Johnny Deppo vaidinamas Viljamas Bleikas keliauja į JAV vakarus. Pakeliui jis sutinka indėną, kuris įsitikinęs, kad naujasis draugas – garsus anglų poetas vizionierius. Aplinkybių verčiamas Bleikas tampa žudiku - žmogumi, kurio kūniškasis pavidalas pamažu liaujasi egzistavęs.

Živilė Pipinytė prisiminė vieną populiariausių 7-ojo dešimtmečio filmų – Egipte sukurtą melodramą “Juodi akiniai”(rež. Husam Edin Mustafa,1964). Filmas apie viskuo nusivylusią merginą, kuri į gyvenimą demonstratyviai žvelgia pro juodus akinius, paveikė ir to laikotarpio madą, nes egiptiečių kinas tada populiarumu prilygo indų filmams. ”Juodi akiniai”, be abejo, kičo “grynuolis”.

Lino Vildžiūno išrinkta vengrų režisieriaus Istvano Szabo juosta “Pulkininkas Redlis” (“Colonel Redl”/”Redl ezredes”, Vengrija, Austrija, Vokietija, 1984) išsaugojo aktualumą ir tragizmą, nepaisant to, kad filmas nukelia į XX a. pradžią, o jo herojus – realiai egzistavusi asmenybė. Darbštumas, kalbų mokėjimas ir lojalumas iškėlė pulkininką Redlį (Klaus Maria Brandauer) į Austrijos Vengrijos imperijos elitą. Tačiau jis nuolat priverstas slėpti savo homoseksualumą. Tapęs šantažo auka, jis pasirenka savižudybę...

Skirtingos istorijos, skirtingi filmai, tačiau juos sieja ištikima žiūrovų ir vertintojų atmintis. Filmas yra gyvas, kol kas nors jį prisimena ir nori dar kartą (ir dar kartą) pamatyti.