Kai gyveni Lietuvoje, gali lengvai užmiršti, kad, pavyzdžiui, senoji kino gvardija vis dar neblogai laikosi – juk vėlyvųjų Godard‘o ar Rohmero filmų niekas rodyti čia nesiruošia. Yra režisierius Olivier Assayasas – sukūręs puikių filmų ir įdomiai rašantis apie kiną. Laimei, jo „Vėlyvas rugpjūtis, ankstyvas rugsėjis“ kadaise buvo atvežtas į vieną „Kino pavasarį“. Paskui – turbūt sėkmingai užmirštas? O kur dar visi tie reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje neparodyti praeities filmai? Naujoji banga kaip reikiant paplautų vietinės kino kultūros pamatus, bet šito turbūt niekada jau nesulauksime.

Užtat likimas mums skyrė Ozoną – laimės kūdikį, neretai išvadinamą maištininku-buržua. Viena vertus, Ozonas tvarkingai daro karjerą. Jis nesėdi sudėjęs rankų ir beveik kasmet pastato po filmą. Vėliau – susirenka nepagrindinių festivalių pagrindinius prizus. Kita vertus, jo filmai garsėja kaip, banaliai tariant, kontroversiški. Sakoma, kad Maskvoje Ozono reklamuotojai pirmiausia taikė į konkrečią tikslinę grupę – skrajutės buvo išbarstytos po gėjų klubus. Tačiau į kino teatrą patraukė kur kas įvairesnė publika – ir auksinis jaunimas, ir išpuoselėti sostinės estetai. Atrodo, Ozonas šiems laikams vis dėlto pritinka, nors būtent dėl to jam dažniausiai ir priekaištaujama. Neva Ozonas žino, ko mums reikia, ir – duoda. Kadangi tikrų provokacijų nebenorime, jis pateikia tik jų imitacijas, kurios mūsų patogaus būvio pernelyg nesudrumsčia.

Nežinau, kaip kitur, o Lietuvoje rodomo kino fone Ozono filmai tikrai įgauna savitą prieskonį. Į akis pirmiausia krinta teatrališka filmų erdvė. Gerai pamenu pirmą Vilniuje rodytą Ozono filmą – tai buvo „Lašai ant įkaitusio akmens“. Namai, kuriuose vyko veiksmas, priminė nušiurusias teatro dekoracijas. Santūrūs interjerai, niūrios spalvos, 8 dešimtmečio diskotekų muzika. Slogu ir kartu jausminga. O ir kituose filmuose Ozonas – teatrališkas, daugiau ar mažiau manieringas, kombinuojantis šaltą, ironišką racionalumą ir muilo operų stiliaus aistras. Tokios stilistikos kulminacija – blizgučiais nužertas filmas „8 moterys“, kur lyg pagal klasikinės pjesės reikalavimus išlaikyta erdvės ir laiko vienovė, o aktorių vaidyba primena lėlių teatrą.

Tuo tarpu „5x2“ atrodo „filmiškiau“. Spalvotos bižuterijos čia nėra, o pavadinimu deklaruojamas blaivus protas ir nesentimentalumas. Filme viskas apibendrinta ir suvesta į schemą: du veikėjai, penki jų bendro gyvenimo metai, penki filmo epizodai. Štai ir visa aritmetika. Kadrai – asketiški, pasakojimas – aiškiai struktūruotas. Kiekvienas epizodas remiasi tam tikru atskaitos tašku, nuo kurio, kaip neretai įsivaizduojame, galų gale įkvėpsime gaivaus ozono ir pradėsime gyvenimą iš naujo. Vieną kartą tai bus užmegztas romanas, kitą – vestuvės, vaiko gimimas, dar kitą – skyrybos. Ozono filmuose paprastai veikia tam tikri tipažai, archetipai, traukiami iš mitologinio žodyno. „5x2“ personažų pora ryškesnių individualių bruožų taip pat neturi. Nepatrauklūs, niekuo neypatingi vyras ir moteris. Tačiau jokių mitologinių poteksčių šįkart nepaslėpta. Personažai veikiau yra tiesiog vidutinybės, o vidutinybės Ozoną kaip tik ir domina. Režisierius nuolat knaisiojasi po banalumą, po elementarias vidutiniškų žmonių gyvenimo temas. Man atrodo, būtent toks režisieriaus pomėgis ir trukdo aiškiai apsispręsti dėl „5x2“ vertės. Pasižiūri ir nebežinai, ką matei – banalų filmą ar subtilų kūrinį apie gyvenimo paviršių.

Šįkart ta banaliąja tema tampa ištikimybė. Tarp esminių poros bendro gyvenimo etapų yra vienas, sakytume, ne toks reikšmingas epizodas. Tai antroji filmo novelė. Čia matome vakarėlį, kai sutuoktiniai susitinka su homoseksualų pora. Kaip tik tada ir nuskamba ištikimybės klausimas. Vyrai išoriškai atrodo laimingi ir skelbia neištikimybės laisvę. Moteris kalba ištikimybę, bet atrodo įsitempusi. Kažkuris sako netiesą, ir režisierius – vietomis išmoningai, vietomis primityviai – per visą filmą kasasi iki herojų šaltumo ar net žiaurumo ištakų. Ir atidengia ciniškas išdavystes, tradiciškai užbaigiamas jausmingu ir banaliu „aš tave myliu“.

Viskas būtų žiauriai rimta, jei Ozonas nemėgtų kičo. Į nejaukų interjerą jis gali įstumti išsipusčiusį transvestitą ar efektingai padažytą mamą – beveik kaip iš Almodóvaro filmų. Kičas sušildo nykią aplinką, depresuotus žmones ir sužėruoja ironijos ugnelėmis. Jis pakylėja, o kartu - nužemina Filmo „5x2“ epizodus apvainikuoja itališka estrada – šlapia nuo ašarų ir labai nuoširdi, kitaip nei sustingę filmo herojai. Kičo estetika motyvuoja ir pasakojimo apvertimą (pradedama nuo galo ir einama iki pradžių pradžios). Nuo skyrybų procedūros kontoroje, atsisveikinimo sekso viešbučio kambaryje, gimdymo namų palatos palengva artėjame prie visos istorijos užuomazgos - kitame viešbutyje ant jūros kranto. Būtent tada Ozono filmas ištrūksta iš uždarų teatrinių erdvių, o vietoj šlykštaus jūros žalumo sienų atsiveria belaikis prancūzų kino paplūdimys. Nesvarbu, kad tai buvo nemalonios istorijos pradžia – vis tiek atrodo, kad filmas baigėsi laimingai ir dabar jau tapo tikra „love story“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją