J. J. visad asocijuosis su muzikos scenos dievaičiais ir kultiniais asmenimis. Nes juos filmuoja, nes J. J. filmų personažai nuo jų apsvaigę. Nes ir pats J. J. – nepriklausomo Niujorko kino žvaigždė. Jį supa vien romantiniai ženklai – maištas prieš Amerikos kino kanoną, pogrindis, rokenrolas, bohemos gyvenimas. Tačiau labai norisi J. J. vadinti pačiu tikriausiu klasikiniu menininku – nes kino kultūroje jis turi pripažinto autoriteto statusą, o jo filmai jungiasi į vientisą atsikartojantį ornamentą.

Taip, pamažu, iš atskirų fragmentų susidarė filmas „Kava ir cigaretės“. Trys jo dalys buvo sukurtos gerokai anksčiau, prieš keliolika metų. Iš pradžių atsirado filmas apie du sutrikusius komikus panašiomis išsidraikiusiomis ševeliūromis ir paukštiškais profiliais. Vėliau pasirodė unisonu kalbantys dvyniai apsimetėliai Lee ir Lee. Dar vėliau – du seni kaip pasaulis rokeriai. Šį kartą tai buvo jau visiškai skirtingi personažai – sudžiūvęs Iggy ir išpurtęs Tomas. Kiti fragmentai buvo nufilmuoti per trumpesnį laiką ir ne taip seniai, tačiau išlaikant rezonansą tarp personažų, jų šnekų ir interjerų. Įdomu, kaip tas rezonansas buvo surastas – ar logiškai apmąsčius, lyg šachmatų figūros ėjimą, ar netyčia išmetus žaidžiamąjį kubelį su porinėm akutėm?

„Kava ir cigaretės“ dar kartą patvirtina, kad J. J. – fragmento poetas. Jis sutrauko pasakojimo gijas, atskiria vienus filmo fragmentus nuo kitų tamsa. Tobulai nugludina vinjetes – palikdamas nedaug detalių, parinkdamas skaisčias spalvas arba juodumo ir baltumo kontrastą. Ir tada toje apvalytoje aplinkoje apgyvendina kelių personažų būrelį, nes tik taip ir gali gimti pakartojimas. Skirtingi tipai suvažiuoja į nutriušusį viešbutį Memfyje ar susigrūda į tą pačią kalėjimo kamerą. Arba atvirkščiai – skirtinguose Žemės taškuose išmėtyti personažai patenka į panašias aplinkybes. Toks yra pasikartojantis J. J. kūrybinis principas – atrasti panašumų skirtumus ir skirtumų panašumus. Jo filmų personažai – emigrantai, kriminaliniai elementai, šiaip keliautojai į kitas vietoves ar į mirtį. Juos gali skirti kalba, tautinė tapatybė, amžius, bet jų žvilgsniai į pasaulį sutaps. Jie gali būti šalia, bet jų akiračiai nesusilies. Visad kartu ir visad vieniši – tokie yra J. J. veikėjai. Jų begalinis vienišumas atvirai išsiskleidžia filmuose „Negyvėlis“ ir „Šuo vaiduoklis“, kur yra tik vienas pagrindinis herojus, o šiaip jie – drovių pasimetėlių draugija.

Ankstyvajame šedevre „Keisčiau negu rojuje“ J. J. atrado statusą, kuris idealiai išreiškia keistus, neaiškius žmonių santykius. Tai – pusseserė. Lyg ir giminaitė, lyg ir ne. Beveik svetima, bet iš pusbrolio dovanų gaunanti suknelę. Filme „Kava ir cigaretės“ susirenka gausybė tikrų ir netikrų pusbrolių, pusseserių, brolių, seserų, dvynių. Yra ir miglotesnių atvejų, pvz., Cate Blanchett alter ego. Arba pora iš „White Stripes“ – tiesa, jau ne filme, bet realybėje žaidžianti keliais artumo variantais (pagal vienus šaltinius – buvę sutuoktiniai, pagal kitus – brolis ir sesuo).

Taigi dėl to „pusiau“ ir kyla visi nepatogumai, personažų sutrikimas. Nujausdami, kad kažkas čia ne taip, jie griebiasi etiketo. Užtenka staliuko su kava, dūmelio ir – jau atsiranda užsiėmimas bei pokalbio tema. Daugelis filmo veikėjų kalbasi būtent apie kavą ir cigaretes. O nuo banalybės iki pamišimo – vienas žingsnis, kaip parodė Kira Muratova ir kaip mums dabar rodo J. J. Įprastinės kalbos apie nieką staiga įgauna absurdo skonį. Visi bandymai palaikyti pokalbio giją, pasidalyti kokiu nors gyvenimo atradimu neretai tik sukelia pašnekovo sąmyšį ar pasipiktinimą. Vėl prireikia etiketo – kad būtų galima rasti akivaizdžiai išgalvotą priežastį ir mandagiai pasišalinti. Tuo tarpu kitas lieka liūdnai rymoti arba su palengvėjimu atsikvepia.

Filme surinktas aktorių, muzikantų žvaigždynas. Visi jie, daugiau ar mažiau, – kultiniai. Tad dar vienas fenomenas, prie kurio J. J. nuolat grįžta, – tai buvimas žvaigžde, stabu, dievu. Pats J. J. neša šį kultinės asmenybės statusą kaip savo firminę peroksidinių (dabar jau ir žilų) plaukų šukuoseną-karūną. Ir kas, jei ne jis, geriausiai supranta šio fenomeno prasmę. „Kava ir cigaretės“ subtiliai praskleidžia dievų įpročius ir papročius. Prašalaičių drovų norą užkalbinti. Malonumą ir vargą, kai tave atpažįsta. Norą slėptis ir troškimą pasirodyti. Aktorius Billas Murrayus filme slepiasi visiškai absurdiškai – dirbdamas viešą padavėjo darbą ir prašydamas jį atpažinusių RZA ir GZA jo niekam neišduoti.

Tačiau juk J. J. nėra joks realistas, o „Kava ir cigaretės“ – visai ne garsenybių gyvenimo dokumentika. Buitinę situaciją režisierius iš realistinės plotmės perkelia į abstraktesnį absurdo lygmenį. Keistai paveikia jau pats pirmas epizodas, kai aktorius netikėtai pakyla nuo staliuko ir dingsta tamsioje durų angoje – kažkur už sutrūkinėjusios sienos, gaudžiant tolimiems žmonių balsams. Arba jaudinantis finalinis „Šampanas“, kai blausioje aplinkoje du susenę pogrindinio kino aktoriai tik vos ne vos palaiko pokalbį ir bando tyloje išgirsti Gustavo Mahlerio dainą. Tai pavargusios širdys – ir ne vien nuo kavos gėrimo ar cigarečių rūkymo. Mes matome, kad šio filmo personažai giliai įklimpo ir pametė pasaulio giją. Bet kartu nujaučiame, kad vis dėlto ta gija egzistuoja. Atpažįstame ją iš visa persmelkiančio rezonanso – nuo vardų fonetikos iki klasikinio struktūros tobulumo. Dar – iš gero humoro.

„Kavą ir cigaretes“ norisi pavadinti klasikiniu filmu dar ir dėl to, kad jis grąžina vertybių ilgesį. Filmo veikėjai ilgisi praeities Paryžiaus ir 8 dešimtmečio Niujorko, kai klestėjo pogrindžio kinas. Galiausiai – ilgesingai žvelgia į europietiško dizaino paltą...

Tačiau čia pat mūsų vėl tyko kurio nors personažo spontaniškas poelgis, ir lemtingus sutapimus pakeičia gryni atsitiktinumai. J. J. šį žaismą perteikia nuostabiai paprastai – pasirinkęs griežtą formą, kontrastus, šachmatų logiką, jis išskleidžia begalinę įvairovę ir parodo, kad kiekvienas figūros ėjimas – nenuspėjamas.