Lietuviškam kinui būdinga tokia savybė – rodoma tai, kas realiai aplink mus egzistuoja: realus ir atpažįstamas kraštovaizdis, veikėjų apranga, kalbėjimo maniera, pati kalba. Kaip manote, ar skiriasi emocija, kurią sukelia toks atpažįstamas ir artimas filmas ir filmas, kuris yra nufilmuotas, tarkim, Niujorko gatvėse su visomis tai aplinkai būdingomis savybėmis?
Tokiu atveju mes galime sugrįžti prie sąvokos, kas yra geras filmas? Mano galva, geras filmas, pirmiausia, yra gera istorija ir geri aktoriai. Jeigu yra tai, tada aplinka negali turėti lemiamos įtakos.
Kalbant konkrečiai apie save, geriausią „Amaya“ filmo seansą aš turėjau Honkonge: tu visą dieną praleidi Honkonge, užeini į kino salę, pasižiūri filmą, kuris buvo nufilmuotas tame mieste, ir po jo išeini lauk į tą patį Honkongą.
Kitas pozityvi emocija buvo Niujorke. Kai tekdavo būti ten, užeidavau miesto centre į esančią kino salę, tai visiškai nesvarbu, kokį filmą tada rodydavo.
Lietuvoje kitaip. Čia išeini iš kino salės ir jei filmas buvo geras, tai ta emocija dar išlieka, bet jei tu išeini nepatenkintas darbu, tai paskui važiuoji pro Šeškinę ir liūdna darosi.
Teigiate, kad vienas iš svarbiausių gero filmo elementų – geri aktoriai. Kokiais kriterijais dažniausiai vadovaujatės per atrankas? Kas buvo svarbiausia renkantis aktorius paskutiniam Jūsų darbui „Tyli naktis. Be cenzūros“?
Aktorius pasirinkti buvo labai lengva. Aš parašiau latvišką scenarijų ir galvojau statyti latvišką filmą, bet man Latvijoje nepavyko surinkti aktorių. Nors ir žinojau daug gerų latvių aktorių, bet su viena aktore pradėjom kalbėti ir jaučiu, kad visiškai nesusikalbam, skirtingus dalykus kalbam.
Tada žmona paklausė, ko aš čia burbuliuoju, patarė imti ir skambinti lietuvių aktoriams. Taip ir padariau. Pirmiausiai paskambinau Valdai Bičkutei, jai idėja labai patiko. Taip ir prasidėjo viskas: beveik per dvi savaites scenarijus virto lietuvišku scenarijumi, paskui virto romanu, o galiausiai – filmu.
Man buvo labai svarbu, kad tie žmonės, kurie dalyvauja filme, suprastų, į kokį filmą jie ateina. Pirmiausia, žinoma, kreipiausi į tuos aktorius, su kuriais jau buvau dirbęs.
Kiek rašymo yra Jūsų gyvenime, kiek jo buvo anksčiau ir kaip pirmoji knyga „Tyli naktis. Be cenzūros“ pakeis Jūsų kūrybinę saviraišką?
Aš nesu rašytojas. Yra žmonės, kurie sėdi, rašo knygas ir tai jiems yra didelis malonumas. Taip tiesiog išėjo. Galvodamas apie kitą filmą, aš jau lygiagrečiai galvoju ir apie knygą. Knyga man bus labiau reikalinga prieš pradedant rašyti scenarijų.
„Tyli naktis. Be cenzūros“ buvo parašyta po to, kai buvo sukurtas scenarijus. Manau, kita knyga bus parašyta prieš sukuriant scenarijų ir taps filmo pamatu.
Knygoje gali savo vaizduotei leisti labai daug ir tai padeda subrandindi ir labiau sugeneruoti pačią filmo idėją, knygoje esi laisvas ir neprivalai savęs niekaip įrėminti. Šiuo metu mano vaizduotę labai žadina Portugalijos ir Honkongo vaizdai, pažįstu daug žmonių tuose kraštuose, kurie man galėtų padėti. Manau, kad kito filmo veiksmas vyks ten.
Kaip Jūs manote, ar kino industrijoje šiuo metu turite konkurentų? Kaip vertinate jaunus kūrėjus?
Nemanau, kad šioje srityje gali būti konkurentų. Juk nebus dar vieno Martinsono, bus jau kita pavardė. Turiu prisipažinti, jei aš dabar studijuočiau, aš nematyčiau tikslo statyti filmą, nes viskas aplink numuša bet kokį norą veržtis į šitą sritį.
Jaunas kūrėjas turi būti arba labai naivus ir nepalūžti po pirmo trumpametražio bandymo, arba turi tapti kaip visi ir nieko nedaryti. Kiek per paskutinius metus atsirado naujų pavardžių? Nė vienos.
Lietuvoje pradėti treniruotis žaisti krepšinį yra prasmė: matai, ką daro rinktinė, matai, ką daro klubai, todėl tokiam žmogui, jei jis, aišku, turi duomenis, yra atviri visi keliai tobulėti.
Kino situacijos tokios tikrai neturime. Į ką turėtų lygiuotis tik ką baigęs [studijas] režisierius? Jis gali tik atsidurti toje minioje. Vidutiniškai lietuviško filmo biudžetas dabar yra 3 milijonai litų. Aš manau, kad už 300 tūkstančių galima sukurti gerą filmą. Yra puikių aktorių, belieka tik turėti idėją.
Ko žiūrovas turėtų ieškoti kino festivaliuose bei nekomerciniame kine?
Pirmiausia tai linkiu festivalių metu pamatyti kuo galima daugiau filmų. Tokių filmų, kurie šiaip niekada neatsidurs paprastų Lietuvos gyventojų aplinkoje, iš tolimiausių šalių ir kultūrų atkeliavusių filmų. Žiūrint tokius filmus, gali pamatyti, kuo gyvena kitos šalys, kitos kultūros. Gal ne viskas bus aišku ir suprantama, bet skirtingos
