Itin spalvinga ir įvairi šiųmetinė „Kino pavasario“ programa nemažai dėmesio skiria anglakalbiam kinui. Festivalio metu bus galima išvysti po skirtingas programos dalis išskaidytus tokius britų režisierių filmus kaip Steve’o McQueeno „Gėdą“ – bene labiausiai išliaupsintą festivalio filmą, ar legendinio Mike’o Leigh „Dar vieneri metai“.
Programoje surinkta ir daugiau garsių vardų kūrinių, kaip antai režisieriaus Michaelo Winterbottomo „Trišna“, pasakojantis, kaip kastų sistema gesina įsiplieskusią dviejų žmonių meilę, ar iš filmo „Jaunasis Adomas“ žinomo režisieriaus Davido Mackenzie filmas „Tikri pojūčiai”, nukeliantis į pasaulį, kuriame dėl siaučiančios epidemijos žmonės pamažu praranda jutimo pojūčius.
Į programą įtraukti ir mažiau garsių, tačiau per pastaruosius keletą metų dėmesį patraukusių režisierių darbai (pavyzdžiui, Benedeko Fliegaufo „Įsčios“ ar Andrea Arnold „Vėtrų kalnas“). Iš jų bene labiausiai išsiskiria režisierė Lynne Ramsay ir jos filmas „Pasikalbėkime apie Keviną“, Tarptautiniame Londono filmų festivalyje išrinktas geriausiu. Filme nagrinėjami sudėtingi mamos (ją vaidina neprilygstamoji Tilda Swinton) ir jos sūnaus Kevino santykiai.
Be šių filmų, „Kino pavasaris“ parengė ir specialų skyrelį, skirtą nepriklausomam JAV kinui, kuriame galima rasti penkis filmus, nagrinėjančius tokias skirtingas temas kaip jauno vaikino bandymas susitaikyti su žinia, kad jis serga vėžiu (Jonathano Levine’o „50/50“), ar pasakojimą apie vyriškį, kuris nežino, ar laikyti savo vizijas apie pasaulio pabaigą haliucinacijomis, ar kartu su šeima ieškotis prieglobsčio (Jeffo Nicholso „Slėptuvė“).
Turint galvoje tokią anglakalbių filmų gausą, nenuostabu, kad, siekdami paminėti festivalio pradžios dieną (kovo 15 d.), organizatoriai pasirinko dviejų kino grandų filmus: Romano Polanskio „Kivirčą“ ir Davido Cronenbergo „Pavojingą metodą“.
Kivirčius pjautynių dievas
Romano Polanskio „Kivirčas“ yra priskirtas programos daliai „Viasat komedijų festivalis“. Paprastai lenkų kilmės režisierius ir jo kūryba vargiai asocijuojasi su komedijos žanru, tačiau šis filmas tikrai suteiks nemažai progų pasijuokti. Nors režisieriaus humoras ir yra itin ciniškas, o situacija, kurioje jis plėtojamas, nieko doro nepasako apie žmogaus prigimtį.
Filmo pagrindas – dramaturgės Yazmina Reza pjesė „Pjautynių dievas“ (angl. God of Carnage). Jo centre – dvi tėvų poros, kurios nusprendžia susitikti ir pabandyti civilizuotai išspręsti tarp jų sūnų įvykusį konfliktą, per kurį vienas vaikas kitą sužalojo su lazda. Berniuko, kuris ėmėsi prievartos, tėvai (juos vaidina aktoriai Kate Winslet ir Christophas Waltzas) apsilanko nukentėjusio berniuko tėvų (aktoriai Jodie Foster ir John C.Reilly) namuose. Iš pradžių atrodo, kad susitikimas bus taikus ir itin trumpas, tačiau dėl įvairių vis atsirandančių kliūčių jis užtrunka ir pamažu atskleidžia, jog už mandagių tėvų kaukių slypi ne patys civilizuočiausi instinktai.
Bet, matyt, filmo pagrindinis trūkumas slypi ten pat, kur glūdi ir jo žavesys. Kino ekrane iš esmės matome teatro pastatymą, vieno veiksmo pjesę, o pastatymo stiprybė – puikūs aktoriai ir sąmojingi dialogai. Visi pagrindiniai personažai yra vienodai žmogiški ir dėl to simpatiški bei lygiai taip pat vienodai atstumiantys, visiems keturiems aktoriams puikiai pavyksta atskleisti šiuos prieštaringus charakterius. Ypač smagu matyti, kad austrų aktorius Christophas Walzas pagaliau pasirinko (gavo?) savęs vertą vaidmenį, nes po Q.Tarantino „Negarbingų šunsnukių“ iki dabar nesuvaidino nė viename kiek įdomesniame filme.
„Kivirče“ R.Polanskis suteikia jam Alano vaidmenį – aksominio balso, ramiai kalbančio ciniko teisininko, kuris nė neketina apsimetinėti, kad jam nors kiek rūpi konflikto sprendimas. Kita vertus, „Kivirčas“ neišsiveržia iš pjesės jam primestų teatrališkumo rėmų, kamera filme atrodo tarsi įsibrovėlė, o žiūrint šį filmą neapleidžia jausmas, kad jį labiau norėtųsi pamatyti teatro scenoje, o ne didžiajame ekrane. Nepaisant to, Romanas Polanskis yra stiprus režisierius, tad filmas talentingai suvytas į vieną giją, o jo trūkumus lengvai nusveria puiki aktorių vaidyba ir kandus pjesės humoras.
Carlas Jungas versus Sigmundas Freudas
Kito filmo, kuriuo pažymėta kino fiestos pradžia, autorystė priklauso režisieriui, išgarsėjusiam, atrodytų, neįmanomų ekranizuoti literatūros kūrinių perkėlimu į didžiuosius ekranus (pavyzdžiui, Williamo S.Burroughso „Nuogas kąsnis“ ar J.G.Ballardo „Avarija“). Turiu galvoje JAV režisierių Davidą Cronenbergą ir jo iš pirmo žvilgsnio labai intriguojantį filmą „Pavojingas metodas“.
Filmas iš tiesų nėra itin blogas, tačiau jo nepamatę prarasite labai nedaug. Filmo anonsas ir reklama skambiai žada, kad jis yra apie komplikuotus Sigmundo Freudo (akt. Viggo Mortensenas) ir kurį laiką buvusio jo mokiniu Carlo Jungo (akt. Michaelas Fassbenderis) santykius. Šie santykiai iš tiesų buvo itin komplikuoti ir atrodo, kad S.Freudas buvo labai sudėtinga ir prieštaringa asmenybė. Prieš tai jau susipykęs ir nutraukęs santykius su individualiosios psichologijos mokyklos pradininku Alfredu Adleriu, S.Freudas tikisi, kad C.Jungas galėtų būti jo sekėjas. Tačiau pastarasis turi savų idėjų ir, nors ir žavėdamasis S.Freudu, nenori juo aklai sekti.
Tačiau šie santykiai filme yra tarsi nustumiami į antrą planą, svarbūs įvykiai prašokami ir nežinant istorijos sunku susigaudyti, kodėl filme dėliojami vieni, o ne kiti akcentai. S.Freudas ir jį vaidinantis Viggo Mortensenas yra paliekami paraštėse, o pagrindinis dėmesys skiriamas C.Jungo ir jo pacientės Sabinos Spielrein (akt. Keira Knightley) santykiams. Tai nėra savaime blogai, nes S.Spielrein istorija vargiai taip gerai žinoma, kaip Jungo ar Freudo, o jos likimas ir indėlis į psichoanalizę tikrai verti dėmesio. Pagrindinis filmo trūkumas – jo nenuoseklumas, tarsi režisierius neapsispręstų, ką šioje istorijoje jis norėtų labiau akcentuoti. Antras filmo trūkumas – itin perdėta ir dėl to erzinanti Keiros Knightley vaidyba.
Nors į abu šiuos filmus masina talentingi aktoriai ir žinomi režisieriai, vargiai kuris nors jų paliks nors kiek reikšmingesnį įrašą kino istorijoje. Kita vertus, festivalio atidarymams visada pasirenkami mažiausiai varginantys ir nesudėtingi filmai, o abu anksčiau minėtieji puikiai atitinka šiuos kriterijus. Belieka tikėtis, kad tolesnė “Kino pavasario” programa kartelę pakels kiek aukščiau.
