Vieną iš pagrindinių vaidmenų juostoje atlieka prancūzų kino žvaigždė, dainininkė Vanessa Paradis. Smulkutei, trapių veido bruožų aktorei kanadiečių režisierius Jeanas Marcas Vallée duoda nepaprastą užduotį – suvaidinti specialių poreikių reikalaujančio berniuko motiną.
Jos veikėjos Žaklinos, gyvenančios 1969 m. Paryžiuje, plaukai tamsūs, rankos liesos ir pavargusios, tačiau meilė sūnui – didžiulė. Ji perskaito, kad Dauno sindromu sergantys vaikai gyvena vos daugiau nei 20 metų, todėl kiekviena diena turi būti skirta tik sūnaus laimei. Viskas pasisuka į blogąją pusę, kai Lorenas pajunta dar didesnę nei mamai simpatiją naujai klasės draugei, kuri taip pat serga Dauno sindromu. Patekusi į sunkią situaciją Žaklina priima lemtingą, bet neteisingą sprendimą.
Antroji istorija pasakoja apie moterį, visą gyvenimą mylėjusią, bučiavusią, garbinusią tik vieną vyrą. Nepaisant abiejų pragyventų metų ir dviejų dukrų norų, Antuanas susipažįsta su kita... Jis nuolat susitinka su savo vaikais ir vis dar jaučia stiprų ryšį su buvusia žmona Karol, kuri paslapčia tikisi susigrąžinti vyrą.
Šalia dviejų skausmingų šeimų istorijų, yra dar viena filmo linija – seksuali, jaunatviška, optimistiška. Pagrindinis veikėjas Antuanas įsimyli jauną, gražią, nuoširdžią moterį. Atviros meilės scenos, nuogas kūnas, šokis, leidžia trumpam atsikvėpti nuo kitų dviejų istorijų sunkumo.
Ši istorija nėra lengva, tačiau iš esmės kalba apie meilę. Labai skirtingą, kitaip išgyvenamą, tačiau paliečiančią kiekvieną. Nors žmonės miršta, ji – amžina.
Gyvenimas yra sunkus, skausmingas, kartais nepakeliamas. Tokiais momentais instinktyviai stengiamės pailsėti, užsimiršti pasivaikščiojimu miške, meditacija ar muzika. Būtent muzika tampa pagrindine filmo „Café de Flore” veikėjų palydove. Ji skamba kas rytą namuose, mokykloje, vakare.
Įtemptoje juostoje režisierius kaskart suteikia atokvėpio minutę, leisdamas pasiklausyti muzikos. Arba atvirkščiai – dar labiau kelia įtampą ją pagarsindamas. Dažniausiai čia skamba garsaus džiazo albumo „Café de Flore” melodija, sukurto dar 60-aisiais, kurią šiais laikais taip mėgsta miksuoti šiuolaikiniai diskžokėjai. Būtent tokia yra ir Antuano profesija. Beje, kaip ir V. Paradis, pagrindinį vyro vaidmenį čia atliekantis Kevinas Parentas, yra dainininkas. Taip pat girdime „Sigur Rós”, „Pink Floyd” ir „The Cure” kūrinius.
Nemažą dėmesį režisierius skiria fantazijoms, svajonėms, sapnams, perkeldamas veikėjus į kitą pasaulį. Vieną minutę pasakojantis istoriją apie mažą berniuką ir jo mamą 1969 m. Paryžiuje, jis vėl sugrąžina į 2011 m. Monrealį pas Karol ir Antuaną. Reinkarnacija, įsivaizduojamos glamonės baseine, sapnuose klykiantis vaikas – viskas turi daug prasmių, kurias tenka narplioti patiems.
Peržiūrėjus šį filmą, turbūt teks šiek tiek pasigilinti ir į savo gyvenimo subtilybes. Galbūt pagalvoti apie paties meilės reikalus.
Jeanas Marcas Vallée (gim. 1963 m. Monrealyje, Kanadoje) meilę muzikai demonstruoja ir ankstesniame savo filme „C.R.A.Z.Y.“. Pastarasis buvo įvertintas kino kritikų – tapo geriausiu kanadietišku filmu Toronte, jį nupirko bent 50 pasaulio šalių kino platintojai.
2010 m. prodiuseriai Grahamas Kingas ir Martinas Scorsese pakvietė jį režisuoti biografinę dramą „Viktorija: jaunoji karalienė", kuri laimėjo „Oskarą" už geriausius kostiumus ir buvo nominuota už geriausią meninį apipavidalinimą bei grimą.
„Cafe de Flore“ premjera įvyko 2011 m. Venecijos kino festivalio paralelinėje programoje „Venecijos dienos“.
Filmo anonsas:
