„Žiaurumas, didingumas, chaosas ir balansas“, - šiuos žodžius filmo pradžioje ištaria Jodie Foster ir Kate Winslet. Juos galima pritaikyti tiek pačiam autoriui, tiek naujausiam jo kūriniui. Karo metu netekęs tėvų ir išgyvenęs sunkią vaikystę bei nėščios žmonos nužudymą, R. Polanskis dar buvo apkaltintas ir dėl neteisėtų santykių su trylikamete. Šie faktai įtakojo tiek jo sąmonę, tiek jo kūrybą.
„Žiaurumas, didingumas, chaosas ir balansas“ realizuojasi ir filmo veiksme. Kiek neįprasta, kad R. Polanskio filmas „Kino pavasaryje“ pristatomas „Viasat komedijų festivalio“ programoje. Siaubo filmais, dramomis išgarsėjęs autorius šį kartą imasi komiškos pjesės, po kurios juokinga skraiste slepiasi gilesnės prasmės.
„Kivirče“ vaidmenis atlieka garsios kino žvaigždės – Jodie Foster, Kate Winslet, Christophas Waltzas bei Johnas C. Reilly. Filmas prasideda Niujorko parke. Dviejų berniukų konfliktas vienam baigiasi išmuštais priekiniais dantimis. Netrukus viskas persikelia į mažą butelį pas nukentėjusiojo tėvus Penelopę (J. Foster) ir Maiklą (J. C. Reilly). Šeimininkų prašymu čia atvyksta mušeikos tėvai Nensė (K. Winslet) ir Alanas (Ch. Waltzas). Planuotas taikus pašnekesys po oficialaus mandagumo netrunka tapti tikra kova.
Išskirtinį dėmesį norėtųsi skirti J. Foster. Čia ji pasirodo kiek kitokiame amplua nei mes esame įpratę matyti, o ir pati aktorė yra pasakiusi, kad jai labiausiai patinka tie moterų vaidmenys, kuriuos puikiausiai galėtų sukurti ir vyrai, kaip, pavyzdžiui, Kailė iš „Skrydžio plano“ ar Klarisė iš „Avinėlių tylėjimo“.
Ji dažnai įkūnija stiprias moteris, kovojančias su blogiu, gelbėjančias pasaulį. „Kivirče“ ji taip pat kovoja, tik su pati savimi. Ji yra parašiusi knygą apie Darfūro konfliktą, ją nuoširdžiai jaudina Afrikos žemyno problemos, kaip ir menas, kuris lavina žmogų. Ji demonstratyviai rodo savo išprusimą ir kultūros lygį, tačiau po įsivyravusio konflikto, pirma puola į isteriją, raudą ir puola mušti vyrą, kuris taip pat pasirodo esantis tikras mulkis.
Filme dėmesį patraukia K. Winslet lūpos, išdažytos raudonai. Ir ne veltui. Jos veikėja Nensė – rafinuota moteris, vis besirūpinanti savo išvaizda. Netrukus režisierius privers ir ją atsiskleisti,iš tų pačių lūpų pasklidus keiksmams bei vemalams.
R. Polanskis šį kartą renkasi perdėtai mažą erdvę. Kaip antai debiutiniame filme „Peilis vandenyje“ (Knife In The Water) ar „Mirtyje ir mergelėje“ (Death And The Maiden). Klaustrofibiškai mažas niujorkiečių butas dar labiau suartina su personažais. Viename kambaryje besivystantis veiksmas tarsi verčia iki kūno gelmių įlįsti į personažų vidų. O ir to vidaus čia atsiskleidžia nemažai. Prie to pačio stalo jie valgo, diskutuoja, vėliau vemia, keikiasi, tyčiojasi ir skausmingai verkia.
Puikus aktorių darbas gali būti pagrindine priežastimi pamatyti šį filmą. Jie įtraukiami į įtampą keliančią intrigą. Režisierius nepadeda pamėgti nors vieno iš personažų. Vieną akimirką pagalvojus, kad vienas iš jų yra teisiausias, kitą ši fikcija sužlugdoma. Pradžioje abi šeimų poros palaiko savo sutuoktinius, tačiau, veiksmui įgavus groteskišką prieskonį, du vyrai prie gėrimo taurės ir kubietiško cigaro pajaučia vienas kitam simpatijas.
Šį kartą savo filme R. Polanskis apnuogina skaudžią žmonių santykių tiesą.
Filmo anonsas:
Y. Reza‘os pjesė „Skerdynių dievas“ neseniai buvo perkelta ir į Lietuvos teatro sceną. Vasario 16 d. Dainius Kazlauskas žiūrovams pateikė savo kūrinio variantą, pavadindamas jį „Karo dievu“.
R. Polanskis (gim. 1933 m. Paryžiuje, Prancūzijoje) labiausiai išgarsėjo filmais „Peilis vandenyje“, „Pasibjaurėjimas“, „Rozmari kūdikis“ ir „Kinų kvartalas“. 2002 m. drama „Pianistas“ buvo apdovanotas Kanų festivalio „Auksine palmės šakele“ bei trimis „Oskarais“. 2010 m. politinis trileris „Vaiduoklis“ tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pagerbtas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą, vėliau laimėjo šešis Europos kino akademijos apdovanojimus. 2011 m. režisierius atsiėmė apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus Tarptautiniame Ciuricho kino festivalyje ir replikavo, kad „geriau vėliau, negu niekada“.
