2011 metais buvo sukurti bent trys dėmesį patraukę biografiniai filmai, kurie iš esmės labiau vertinami ne dėl savo režisūrinio meistriškumo, bet dėl puikaus aktorių darbo. Į Lietuvos kino teatrus dar tik keliaujantis Clinto Eastwoodo filmas „J.Edgar“ pasakoja apie J.Edgarą Hooverį – legendinį FTB vadovą, sugebėjusį išlikti valdžioje iki pat mirties. Neseniai rodytas Simono Curtiso „7 dienos ir naktys su Merilyn Monroe“ pabandė atskleisti sudėtingą Merilyn Monroe asmenybę, nagrinėdamas Laurence’o Olivier filmo „Princas ir šokėja“ filmavimo užkulisius.
Tačiau bene daugiausiai dėmesio ir prieštaringiausių vertinimų susilaukė britų režisierės Phillida’os Lloyd filmas „Geležinė ledi“ (angl. The Iron Lady), kurio dėmesio centre – politikos ikona, vienintelė Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė moteris Margaret Thatcher.
Pirmą sykį filme Margaret Thatcher (neprilygstamoji Meryl Streep) pamatome tuomet, kai ji perka pieną mažutėje Londono krautuvėlėje. Ši vos paeinanti senutė jau seniai nebe ministrė pirmininkė ir mums tarsi leidžiama išvysti, kokį gyvenimą ši, anksčiau buvusi galingiausia Britanijos moteris, gyvena dabar (nors metai, kurie yra filmo „dabartis“, nėra nurodomi). Ji pargrįžta į namus, pasiskundžia savo vyrui Denisui (akt. Jimas Briadbentas), kad ir vėl pabrango pienas, bei sėdasi su juo pusryčiauti. Tačiau netrukus sužinome, kad Denisas yra miręs jau daugiau nei prieš aštuonerius metus ir kad tai, ką matome, išties yra kiek pakrikusios Margaret Thatcher psichikos vaizdinys.
Tai ir yra filmo pasakojimo išeities taškas. Svarbiausi Margaret Thatcher gyvenimo įvykiai perteikiami per praeities intarpus, prisiminimus, kuriuos jai sukelia dabarties įvykiai. Tačiau iš esmės kiekvieną tokį prisiminimą, bent jau žiūrovui, temdo suvokimas, kad mūsų regimus įvykius prisimena žmogus, kamuojamas senatvinės silpnaprotystės.
Šokinėdami tarp tada ir dabar, mes slenkame per svarbiausius Thatcher gyvenimo ir karjeros momentus: naujienos apie teroristinį išpuolį Pietų Azijoje jai primena apie 1984 m. IRA (Airijos išsivadavimo armijos) išpuolį „Brighton Grand“ viešbutyje, vėliau seka ankstesni gyvenimo vingiai. Jos įstojimas į Oksfordo universitetą, susitikimas su pasiturinčiu verslininku Denisu Thatcheriu (jaunystėje jį vaidina aktorius Harry’is Lloyd’as), patekimas į Bendruomenių rūmus 1959 m. (jauną Margaret vaidina aktorė Alexandra Roach), tapimas partijos ir neilgai trukus šalies lydere, karas dėl Folklandų salų, šachtininkų streikas ir 1990 m. lyderystės krizė, kuri lėmė jos atsistatydinimą.
Nepaisant šokčiojimų per šiuos svarbius įvykius, politikos filme išties nedaug.
Filmas beveik nesupažindina mūsų su Margaret Thatcher kaip politike. Iš esmės mes apie ją sužinome tik tiek, kad ji buvo drąsi šalies lyderė, greitai priimdavusi sprendimus, turėjusi stiprią ideologiją, kuria vadovavosi nepaisydama viešosios nuomonės reitingų. Tačiau kartu ji buvo nesukalbama, neįsiklausanti į kitų nuomones. Ir tiek tos politikos. Filmo esmė – ne atskleisti šią moterį kaip politikę, bet parodyti, kokią asmeninę kainą ji turėjo sumokėti už tai, kad tapo pirmąja ir kol kas vienintele Didžiosios Britanijos ministre pirmininke.
Atsiimdama BAFTA apdovanojimą už geriausią vaidmenį aktorė Meryl Streep teigė, kad žinomų asmenų lemtis yra būti nesuprastiems. Ir šio filmo kūrėjų tikslas buvo kiek kitu kampu atskleisti moterį, apie kurią visi manė žiną viską. Gali būti, kad čia ir slypi filmo originalumas – Margaret Thatcher parodoma kaip privatus žmogus, ne vien kaip politikė. Tačiau būtent čia slypi ir filmo pagrindinė problema.
Didžiąją filmo dalį mes praleidžiame su Margaret Thatcher, kai ji jau yra sena moteris, ir matome, kad ji į praeities įvykius žiūri tarsi su apgailestavimu, tarsi jei gautų antrą galimybę, ji elgtųsi kiek kitaip. Mažai dėmesio skyrusi vyrui ir vaikams, dėl politikos ir karjeros ji paaukojo šeimyninę laimę. Jos neįtikėtini pasiekimai politikoje yra atsveriami asmeninių tragedijų, tik probėgšmais sustojant tiek svarbiausiais karjeros vingiais, nevengiant praleisti kontroversiškiausius jos politinės karjeros momentus. „Geležinė ledi“ – tai antrasis režisierės Phillida’os Lloyd filmas (prieš tai ji režisavo „Mamma mia!”) ir, palyginti jį su praėjusiu darbu, šis filmas yra puikiai ir profesionaliai sukurptas. Blogiau yra tai, kad tai yra itin moteriškas filmas ir šiuo atveju tai nėra komplimentas.
Nepaisant pasirinkto priėjimo prie šios moters istorijos, bent vienas aspektas jį daro gana išskirtiniu ir vertu dėmesio. Ir tai yra virtuoziška Maryl Streep vaidyba. Už šį vaidmenį 62 metų aktorė jau yra apdovanota „Auksiniu gaubliu“ bei BAFTA už jį jau 17–tą kartą yra nominuota „Oskarui“. Ir „statau“ visus pinigus, kad šį kartą ji „Oskarą“ gaus (iki šiol „Oskaro“ statulėlę aktorė pelnė tik du sykius: 1980 m. ir 1982 m.).
Realų asmenį vaidinti itin sunku, nes labai paprasta susilaukti kritikos, kad tas asmuo „iš tikrųjų“ buvo visai ne toks. Šiais metais su Meryl Streep dėl geriausios aktorės apdovanojimo kokuruojanti Michelle Williams puikiai ir įtikinamai suvaidino Marilyn Monroe bei perteikė jos trapumą. Tačiau Meryl Streep ne suvaidino Margaret Thatcher, bet iš esmės ja virto: ne tik apranga ir išvaizda, bet ir kalbėjimo maniera, kūno judesiais. Ji įtikinanti ne tik kaip partijos ir šalies lyderė, ji įtikinanti ir natūrali ir kaip jau fizines bei iš dalies protines jėgas prarandanti senyva moteris. Tokio įtikinančio realaus ir visuotinai žinomo asmens įkūnijimo nebuvo nuo tada, kai 2004 m. aktorė Cate Blanchett filme „Aviatorius“ suvaidino aktorę Katherine Hepburn. Už tą vaidmenį aktorė pelnė „Oskarą“. Atrodo, kad tai pavyks ir Meryl Streep.
