“Vėl tave įkando gyvenimo šuo?”, - palinguoja filme galva gydytojas, kai į jo ligoninę atveda kvailelį Mertsį (Peter Franzen), šuns sukandžiota ranka. Pirmą kartą Mertsis pas jį pateko po karo, kai buvo stipriai sužeistas į galvą. Abu kartus jį atlydi tas pats žmogus: “Jei jau Dievas lėmė kažkuo rūpintis, tuo reikia rūpintis iki galo”.

Mertsis – naivus ir atviras kaip vaikas. Daugelio akyse jis tėra paprastas kaimo kvailelis trūkčiojančiu veidu ir skylėtais skarmalais. Į pasaulį visada žvelgiantis su šypsena, savo sapnuose jis nuolat sugrįžta į karą, kurio metu nutrūko jo realybės jausmas, jo protavimo gija. Tačiau nenutrūko Mertsio svajonės, kurių jis atkakliai siekia. Šiuo savo bruožu Mertsis primena Markku Peltolos suvaidintą personažą Aki Kaurismaki filme “Žmogus be praeities” (2002 m.).

“Žmoguje be praeities” pagrindinis herojus irgi priešpastatytas prieš realybę – jis neprisimena savo praeities ir iš naujo kuria save, kuria savo dabartį. Abu suomių režisieriai pasirenka labai panašų būdą parodyti gyvenimo stebuklą. Kai žmogus priverstas vėl viską lipdyti iš trupinių, vėl rasti savo vietą, jis ima kitaip vertinti tai, kas jį supa.

Abu režisieriai akcentuoja, kad pasaulis nėra jau tokia svetima ir šalta vieta. Netgi atvirkščiai, kažkuo išsiskiriantys žmonės (be atminties, be proto) atkakliau kabinasi į gyvenimą ir taip susiranda sau artimų sielų, nugali vienatvę. Draugas – kone didžiausia vertybė suomių filmuose.

“Nukarpyti šuniui nagus” – realistinė juosta. Kamera fiksuoja skurdoką šiauriečių buitį, alinančias jų darbo sąlygas. Tokios scenos net nereikalauja “įgarsinimo”, ir taip iškalbingi yra veikėjų veidai, žvilgsniai, elgesys. Be to, tokie juk yra suomiai – mažakalbiai ir flegmatiški. Visgi minėtos buitinės scenos yra “lengvos” bei šviesios (nors didžioji veiksmo dalis vyksta tamsiuoju paros metu, žiemą). Ypač jas praskaidrina subtiliai atskleisti vyriško bendravimo ypatumai, jų vertybės, pasaulėjauta.

Parodoma, jog atšiauriomis sąlygomis sunkiai dirbantys vyrai širdyje – jautrūs ir naivūs. Ypač įdomi scena, kai kvailiodami vyrai kyšteli Mertsio globėjui po akimis nespalvotą fotografiją su nuogu moters užpakaliu. Šis net prakaito išpiltas lauke dūsauja: “Bet mano žmona – tai kilni moteris. Ji man pagimdė tokius gražius vaikus!”.

Šiauriečių emocijos – nekibirkščiuojančios, tačiau labai nuoširdžios, neįklampintos į kontempliatyvių asociacijų, aliuzijų, metaforų pinkles. Nors visas filmas – it viena metafora. Gyvenimas kandžiojasi. Ir ypač skaudžiai apkramto idealistus. Tačiau juosta baigiama optimizmo doze – tie įkandimai nemirtini ir tarsi net suteikiantys imunitetą kitiems įkandimams.

Tad suomių filmas diktuoja dar vieną perkeltinės prasmės sentenciją: nukarpyti šuniui nagus – tai įveikti save, įgyvendinti savo svajonę, padaryti kažką gero kitų labui. Už tai Mertsis ir gavo ordiną. Nes nukarpė nagus Savo šuniui.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją