Po 30 metų naktiniame didmiestyje (šįkart – Los Andžele) – ne švariau. Michaelo Manno “Nakties įkaite” į skrupulingai prižiūrimą ir minučių tikslumu komunikabilaus juodaodžio (Jamie'is Foxas) vairuojamą taksi įsėda žilaplaukis keleivis (Tomas Cruise'as). Jis pasiūlo sandėrį – kiek stotelių, į kurias jį laiku pristatys vairuotojas, tiek šimtinių jis jam atskaičiuos. Taksistas, važinėjantis paskui savo svajonę (jam prieš akis nuolat – atvirukas su svajonių sala, o galvoje – mintys apie nuosavą limuzinų firmą), neilgai trukus susivokia patekęs į spąstus. Kiekvienoje stotelėje jo elegantiškasis keleivis palieka po lavoną.

Naivaus, išsigandusio žmogelio pastangos kaip penki pirštai pažįstamame mieste prisišaukti pagalbos – bergždžios. Los Andželas į jį pasisuka savo tikruoju veidu. Miestas išties purvinas ir abejingas.

Los Andželas filme nėra tik dekoracija ar fonas siužetui. Miestas yra įvykių liudininkas ir galbūt net lygiavertis dalyvis. Kaip Rio de Žaneiras F.Meirelleso “Dievo mieste” – ne kuriamas žmonių, o pats juos kuriantis. M.Scorseses “Taksiste” žmonės irgi nušviesti raudonų naktinio miesto šviesų – miestas gyventojus valdo ir jų nepaleidžia. Ne veltui Niujorkas “Taksiste” vadintas pragaro modeliu žemėje.

M.Mannas “Nakties įkaite” dangoraižių išraižytoje Los Andželo kaktoje įrėžia gilią vienatvės raukšlę. Nors mieste plieskia šviesos, žmonės gatvėmis praeina retai, jie tarpusavyje nebendrauja, nėra draugiški. Net žudikas jaučia šaltą vienišo miesto alsavimą sau į nugarą. Jis nepamiršta istorijos apie žmogų, niekieno nepastebėtą mirusį metro ir važinėjusį jame dar šešias valandas.

Žudiko vienatvė – vienas iš originalesnių ir ryškesnių T.Cruise personažui suteiktų bruožų. Jo elegancija, draugiškumas taksistui, meninis skonis (jis pataria, kaip reikia klausyti džiazo) kelia simpatiją. Kita vertus, samdomas žudikas tarsi panašus į patį miestą – jis išoriškai gražus, ramus, patikimas, rimtas, tačiau viduje – purvinas, veidmainis, šaltakraujis. Žudiko ir miesto paralelę patvirtina ir simbolinė filmo pabaiga – žiląjį žmogžudį miestas praryja ir nugali, o vienatvės akordas net sukelia tolimas aliuzijas su “Paskutinio samurajaus” likimu, kai lauke lieka tik vienas karys. Deja, filme neapsieinama ir be šabloniškų žudikui suteikiamų antžmogio galių – Vincentas, ragais nagais verždamasis įvykdyti paskutinę užduotį, išsisuka tik su dekoratyvinėmis žaizdelėmis ir randais.

Juostoje įdomiu rakursu vaizduojamas policininkų darbas – per daug nesusikoncentruojama į jų ėjimą šiltais žudiko pėdsakais. Jų vaidmuo tik epizodinis, todėl juosta nepretenduoja į pareigūnų darbą suabsoliutinančius filmus. “Nakties įkaite” sėkmingai šmėkšteli ir juostoje “Užversti bobulę” matyta linksmų plaučių Irma P.Hall. Humoras juostoje apskritai yra netikėtas, tačiau labai taiklus ir nelėkštas.

Pats taksi automobilis, gaila, netampa vienu iš veikėjų, kaip kad “Taksiste”, kai kameros akis dažnokai intymiai slysdavo jo rasotu stogu ar į grindinį įsikibusiomis padangomis. “Nakties įkaite” taksi tėra ankšta erdvė, kurioje visgi žmogiškumo tarsi daugiau nei visame Los Andžele.

Nestabilus, virpantis filmavimo būdas primena “Farų” ar kitos panašios laidos filmavimą, ir Los Andželą leidžia traktuoti it bet kokį kitą miestą. Tad toks taksi tikriausiai irgi ne vienintelis, kaip ne vienintelis ir toks keleivis – vienišas ir pavojingas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją