Nei vienas menas neskiria tiek daug dėmesio sau ir savo mitologijai, kaip kinas. “Filmą filme” kuriantys režisieriai dažnai pasuka viena iš dviejų krypčių – arba mitine, arba kritine. Pirmosios krypties filmuose kinas ir jo kūrimas yra neišsenkančio susižavėjimo šaltinis, antroji kryptis pabrėžia kūrybinį nerimą ir ieškojimus, su kūryba susijusias moralines problemas. Kartu su “Lietuvos kinu” parengtame “Skalvijos” cikle bus rodomi abiejų krypčių filmai, sukurti Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir JAV.

Į mitinius siužetus atsigręžia filmai apie kino atsiradimą, ištakas ar pirmąsias kino žvaigždes (Nikitos Michalkovo “Meilės vergė”, brolių Taviani “Labas rytas, Babilone” ir kt.). Prie šios krypties taip pat galima priskirti nostalgiškas istorijas apie laikus, kai kinas buvo vienintelė paprastų žmonių pramoga, o vieta, kurioje jie rodomi, atrodė magiška. Būtent toks yra “Oskaru” geriausiam 1989 m. užsienio filmui apdovanotas italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas “Naujasis “Paradiso” kino teatras” (“Nuovo Cinema Paradiso”, 1989).Persmelktas meilės kinui filmas apie berniuką, jo draugą – kino mechaniką ir filmus cenzūruojantį mažo Sicilijos miestelio kunigą pakerėjo žiūrovus. Tornatore subtiliai perteikia 6-ojo dešimtmečio atmosferą, kai Italijos provincijos gyventojai apguldavo “nuodėmingus filmus” rodančius kino teatrus.

Filmų, kuriuose kino patirtis, istorija yra tarsi iš naujo pervertinama ir analizuojama, yra daugiau. Dažnai tai filmai – išpažintys, kupini autorefleksijos ir abejonių. Šių filmų režisieriai tarsi iš šalies stebi filmo gimimo procesą. Jie gana kritiškai vertina kiną, jo sugebėjimą paveikti filmo kūrime dalyvaujančių ar juos žiūrinčių žmonių gyvenimus. Vienas garsiausių šios krypties filmų – Federico Fellini “81/2” (“Otto e mezzo”, Italija, 1963) - susieja sapną ir pasąmonę, autoironiją ir narcisizmą, kino kūrimą ir jo užuomazgas menininko fantazijose. Pagrindinis filmo herojus yra kūrybinės negalios ištiktas režisierius Gvidas (Marcello Mastroianni).

Woody Alleno filmo “Purpurinė Kairo rožė” (“The Purple Rose of Cairo”, JAV, 1985) herojė – padavėja Cecilija - 3–iojo dešimtmečio Didžiosios depresijos laikais nuo pilko gyvenimo ir melagio vyro bėga į kino teatrą – fantazijos pasaulį. Mėgstamiausia Cecilijos žvaigždė Tomas Baksteris tikrąja to žodžio prasme nužengia pas ją iš ekrano. Tomas nuoširdus, naivus ir visiškai nepažįsta gyvenimo. Jis pamilsta Ceciliją. Tačiau Tomo pabėgimas sukelia sumaištį Holivude. Jį vaidinęs aktorius žiauriai pasinaudoja herojės patiklumu, kad filmas vėl grįžtų į savo vėžes. Tačiau nepaisant visko, Cecilija vėl sėdi į kino teatre, kad pasinertų į iliuzijų pasaulį. Filmai tiesiog padeda jai išgyventi, paverčia gyvenimą pakeliamu. Tačiau Allenas tvirtina priešingai: “Cecilijai filmai yra narkotikas.” Taip jis sugrįžta prie dar vienos “kino apie kiną” temos – Holivudo galybės. Sukurtas ne vienas filmas, rodantis, kaip funkcionuoja ši mašina, traiškanti viską ir visus, kas pasitaiko jos kelyje. Karelo Reiszo filmas “Prancūzų leitenanto moteris” (“The French Lieutenant’s Woman”, D. Britanija, 1981) sukurtas pagal Johno Fowleso romaną. Filme paraleliai pasakojamos dvi meilės istorijos: Viktorijos laikų džentelmeno ir paprastos guvernantės bei filme juos vaidinančių aktorių (“dvigubus” vaidmenis meistriškai sukūrė Meryl Streep ir Jeremy Ironsas). Paradoksas, bet socialiai XIX a. nepriimtina meilės istorija baigiasi laimingiau nei XX a. seksualinės revoliucijos laikų meilužių istorija. Filmas liudija vieno įdomiausių ir gal labiausiai neįvertintų britų režisierių meistriškumą: stilingas XIX a. peizažų grožis, romantiški nenugalimų savo laiko sąlygiškumų atskirtų herojų jausmai supriešinami su filmavimo aikštelės kasdienybe ir nesugebėjimu pasirinkti.

Už “geležinės uždangos” taip pat buvo kuriami filmai apie kiną. Jie leido kūrėjams tobulai pasinaudoti Ezopo kalba, nes kino sąlygiškumas tarsi antrino “socialistinės” tikrovės sąlygiškumui. Būtent tai leido išryškinti menininko ir valdžios, melo ir tiesos, pasirinkimo ir manipuliavimo konfliktus. 1970 m. sukurtas rusų režisieriaus Glebo Panfilovo filmas “Pradžia” (“Načalo”) iš pirmo žvilgsnio pasakoja buitišką istoriją apie paprastą merginą Pašą Stroganovą, kuri dirba mažo miestelio fabrike, o laisvalaikiu vaidina mėgėjų teatre. Ją pastebi ir pakviečia filmuotis apie Žaną D’Ark filmą kuriantis režisierius (šį vaidmenį sukūrė garsus scenaristas Jurijus Klepikovas). Filmavimas tampa ne tik Pašos išbandymu. Režisierius ir pagrindinį vaidmenį kūrusi aktorė Ina Čiurikovą rodo ir meilės išbandymą, ir kūrybinių galių atsivėrimą, ir neįtikėtiną herojės metamorfozę, suvokus, kaip svarbu apginti savo žmogiškąjį orumą.

Žmogaus orumas, sunkus pasirinkimas tarp gėrio ir blogio visada buvo lenkų kūrėjų kartos, kūrusios “moralinio nerimo kiną”, tema. Pasirinkimo tema dominuoja Agnieszkos Holland, Pawelo Kędzierskio ir Jerzy Domaradzkio filme “Kino bandymai” (“Zdjęcia probne”, 1976). Filmo herojai – jauni aktoriais norintys tapti provincialai, atsidūrę filmavimo aikštelėje. Anką ir Pavelą suartina bendras darbas ir praeityje patirti nusivylimai. Tačiau po kartu praleistos nakties filmavimo aikštelėje Anka improvizuoja intymius Pavelo prisipažinimus. Viskas parduodama, tačiau Pavelas nenori parduoti to, kas jo gyvenime buvo skaudu ir tikra. Šiame filme kartu su jaunais aktoriais pasirodo ir kino pasaulio įžymybės - režisierius Andrzejus Wajda, aktorius Danielis Olbrychskis, dramaturgas Januszas Glowackis ir pati Agnieszka Holland.

Savo paskutiniame filme “Balsas” (“Golos”, Rusija, 1982), kuris dabar skamba kaip testamentas, režisierius Ilja Averbachas pasakoja apie mirusią kino aktorę. Jos portretas kuriamas iš kitų žmonių, su kuriais ji nuolat susitikinėjo filmavimo aikštelėje, kino studijoje, garsindama filmus, prisiminimų.

Ciklas “Kinas apie kiną”

19 d. – 17 val.,
“Purpurinė Kairo rožė” (“The Purple Rose of Cairo”)
Rež. Woody Allen. Vaid. Mia Farrow, Jeff Daniels, Danny Aiello, Irving Metzman.
(JAV, 1985, 1.22, liet. sub.)

19 d. – 21 val., 23 d. – 17 val.
“Pradžia” (“Načalo”)
Rež. Glebas Panfilovas. Vaid. Ina Čiurikova, Valentina teličkina, leonidas Kuravliovas, Michailas Kononovas, Jurijus Klepikovas, Jurijus Vizboras, Jevgenijus Lebedevas.
(Drama, Rusija, 1970, 1.30)

20 d. – 17 val., 22 d. – 17 val.
“Balsas” (“Golos”)
Rež. Ilja Averbachas. Vaid. Natalija Saiko, Leonidas Filatovas, Sergejus Bechterevas, Jelena Safonova, Tatjana Lavrova.
(Psichologinė drama, Rusija, 1982, 1.32)

20 d. – 19 val., 21 d. – 21 val., 25 d. – 20 val.
“Prancūzų leitenanto moteris” (“The French Lieutenant’s Woman”)
Rež. Karel Reisz. Vaid. Meryl Streep, Jeremy Irons, Hilton McRae.
(Drama, D. Britanija, 1981, 2.03, liet. sub.)

20 d. – 21 val., 23 d. – 21 val.
“Naujasis “Paradiso” kino teatras” (“Nuovo Cinema Paradiso”)
Rež. Giuseppe Tornatore. Vaid. Philippe Noiret, Jacques Perrin, Salvatore Cascio.
(Drama, Prancūzija, Italija, 1988, 2.02, liet.sub.)

21 d. – 16 val., 22 d. – 21 val., 25 d. – 17 val.
“8 ½”(“Otto e mezzo”)
Rež. Federico Fellini. Vaid. Marcello Mastroianni, Claudia Cardinale, Anouk Aime, Sandra milo, Guido Alberti.
(Drama, Italija, 1963, 2.20)

21 d. – 19 val., 24 d. – 17 val.
“Kino bandymai” (“Zdjęcia probne”)
Rež. Agnieszka Holland, Pawel Kędzierski, Jerzy Domaradzki. Vaid. Daria Trafankowska, Andrzej Pieczynski, Miroslawa Marcheluk, Urszula Modrzynska.
(Psichologinė drama, Lenkija, 1976, 1.46)

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją