Savaitgalį Vilniuje viešėjęs Pierre Etaix pasakojo, kad J. Tati realiame gyvenime buvo labai juokingas žmogus, bet filmavimo aikštelėje niekad nesišypsodavo. Režisierius buvo nepaprastai preciziškas – veiksmas vienu metu vyksta keliose kadro vietose, todėl žiūrovas vos spėja viską sužiūrėti. J. Tati nuolat tobulindavo savo filmus – kas dešimt metų juos permontuodavo, norėjo pasivyti modernius laikus. Šiandien Tati kinas nesensta ir vis dar stebina kosminiu išradingumu.
Jacques‘as Tatischeffas gimė 1907 m. netoli Paryžiaus. Nuo pat vaikystės jis buvo apsuptas iškilių, aristokratiško kraujo asmenybių. Jacques‘as nebuvo pažangus mokykloje, bet jam visada sekėsi sportas, ypač tenisas ir jojimas. Būtent jojimo klube atsiskleidė jo komiko talentas, kurį jaunuolis netrukus pritaikė miuzikholuose, pasirodydamas komiškuose skečuose „Sporto parodijos“. 1949 m. jis debiutavo kine su komedija „Šventės diena“, kurioje kaimo laiškanešys Fransua, įkvėptas amerikiečių kolegų darbo, bando dviračiu išdarinėja netikėčiausius triukus.
Tati pakviečia mus pasinerti į labai kruopščiai sukurtą pasaulį. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia karaliauja chaosas, iš tiesų viskas iki menkiausios detalės apgalvota. Didelį dėmesį Tati skyrė garsui – tiksliai žinojo, kaip turi skambėti kiekviena filmo detalė, praleisdavo valandų valandas įrašinėdamas plyštančių kelnių garsą. Tati filmuose vyrauja amžina nostalgija tikriems dalykams, kurie suteikia žmogui dvasinį peną. Režisierius kritikuoja vakarų pasaulį dėl materializmo manijos, jis parodo, kad žmogus tampa vis nereikšmingesniu sraigteliu, naujosioms technologijoms užkariaujant pasaulį.
Tati pats vaidina savo filmų pagrindinį veikėją. Jis sukūrė ir žymųjį poną Julo, pirmąkart pasirodžiusį juostoje „Pono Julo atostogos“. Šis ilgšis su varpelio formos apsiaustu, pypke lūpų kamputyje, sumaigyta skrybėle ir skėčiu buvo iškart pamiltas žiūrovų.
Jacques’o Tati retrospektyvą galite išvysti Vilniuje kino teatre „Pasaka“ iki 27 d., o „Skalvijos“ kino centre nuo pirmadienio iki sausio 29 d.
Jacques‘o Tati retrospektyvoje:
PILNAMETRAŽIAI
Šventės diena (Jour de fête, 1949)
Ramų kaimelio gyvenimą sudrumsčia į centrinę aikštę atkeliavusi mugė. Tarp pramogų – ir kilnojamas kino teatras, kuriame laiškanešys Fransua pasižiūri įkvepiantį dokumentinį filmą apie savo kolegų amerikiečių darbą. „Greitis ir efektyvumas!” – štai koks turėtų būti šiuolaikinio laiškanešio šūkis. Fransua pamėgina pakeisti savo įprastą darbo stilių, bet kaimelyje šventės diena, todėl labai knieti išlenkti bent taurelę vyno...
Pono Julo atostogos (Les vacances de Monsieur Hulot, 1953)
Atostogos – rimtas dalykas. Nors ponui Julo taip neatrodo. Su pypke tarp dantų jis atrieda savo keistus garsus leidžiančiu ir keistai atrodančiu automobiliu tiesiai į centrinį viešbutį ant vandenyno kranto. Ponas Julo nenusiteikęs nuobodžiauti ir laisvalaikį stengiasi išnaudoti naudingai. Veiklos čia tikrai netrūksta. Maudynės, jodinėjimas, tenisas, valgymo ceremonijos ir pasimatymai su gražiąja poilsiautoja iš kaimyninio namo... Netikėtai užsidegę fejerverkai skelbia gražių atostogų pabaigą.
Mano dėdė (Mon oncle, 1958)
Moderniame rajone, kur viskas labai gražiai sutvarkyta, gyvena Arpelių šeima. Ponas ir ponia Arpeliai negali atsidžiaugti naujomis technologijomis, kurios turėtų palengvinti, bet iš tiesų tik apsunkina gyvenimą. Jų sūnus Žeraras baisiai nuobodžiauja namuose, kur, šiukštu, ne viską galima liesti. Visa laimė, netoliese gyvena Ponios brolis – valkatų ir benamių šunų draugas svajoklis ponas Julo. Jis praskaidrina berniuko gyvenimą. Kas gi nenorėtų turėti padebesiais vaikščiojančio dėdės?
Pramogų metas (Playtime, 1967)
Amerikiečių turistės, kasdien aplankančios po vieną Europos sostinę, atskrenda į Paryžių. Prancūzijos sostinė joms pasirodo tokia pat, kaip ir visos kitos. Bet šį vakarą mieste atsidaro naujas restoranas, kur suplauks visa grietinėlė. Užsienio svečius gidai irgi atveda čia. Netyčia į restoraną užsukęs Ponas Julo, nepaisant visų nesklandumų (krentančių lubų, plyštančių kostiumų ir t.t.), puikiai leidžia laiką savo naujos bičiulės amerikietės draugijoje. Naktis ilga, bet ryte teks atsisveikinti...
Eismas (Trafic, 1971)
Prancūzų automobilių įmonė „Altra“ pakviesta dalyvauti garbingame Amsterdamo salone, kur pristatomos moderniausios transporto priemonės. „Altros“ pasididžiavimas – Pono Julo suprojektuotas automobilis, kuris transformuojasi į namuką ant ratų su visais patogumais, puikiai tinkantį atostogoms. Iki Amsterdamo kelias tolimas ir pilnas netikėtų kliūčių. „Altros“ komanda į saloną pavėluoja, Poną Julo vadovybė atleidžia, bet puiki kelionė, praleista su žaviąja amerikiete Marija, atperka visas nesėkmes.
Paradas (Parade, 1974)
Šventė būti kartu, spektaklis, įtraukiantis tiek mažus, tiek didelius. Tai Jacques‘o Tati šou, susitikimas su publika, artistais, klounais ir vaikais. Žiūrovai čia suformuoja vientisą masę, natūraliai įsiliejančią į spektaklį ir kuriančią jį kartu su autoriumi. Salė ploja, siaučia, ošia, gaudžia... O vedėjui Ponui Lojaliam belieka demonstruoti savo sceninius sugebėjimus ir linksmai diriguoti visam paradui.
TRUMPAMETRAŽIAI
Nenuleisk kairės (Soigne ton gauche, 1936)
Fermeris Rožė svajoja būti boksininku. Ir kaip nesvajosi, kai tikrieji boksininkai treniruojasi čia pat, fermos kieme. Kraudamas šieną ir stebėdamas sportininkus akies krašteliu, Rožė tvarte pamėgdžioja kovos judesius ir puikiai imituoja pergalę. Šią sceną pamato pats bokso treneris ir sužavėtas įstumia juokdarį į ringą. Bet juk Rožė niekada iš tikrųjų nesiboksavo ir nieko neišmano apie šį kilnų sportą. Ar jį išgelbės laiškanešio ant kėdės paliktas vadovėlis apie boksą ir apie... fechtavimą?
Laiškanešių mokykla (L‘Ecole des facteurs, 1936)
„Greitis ir efektyvumas!” – šį šūkį, atkeliavusį iš Amerikos pašto darbuotojų, pirmasis perėmė J.Tati filmo „Šventės diena“ laiškanešys Fransua. Toks darbo stilius turėtų būti kiekvieno šiuolaikinio laiškanešio pareiga. Kaip sumažinti laiką, per kurį laiškai pasiekia pašto lėktuvą? Mažame kaimelio pašte trys laiškanešiai treniruojasi, paklusniai vykdo direktoriaus komandas, tobulindami pašto perdavimo iš rankų į rankas ritualą. Bet tikrovėje išmoktas pamokas sunku pritaikyti.
Vakarinės pamokos (Cours du soir, 1967)
Filmo „Pramogų metas“ dekoracijose Jacques‘as Tati organizuoja komiko meno paskaitas. Čia gausiai susirinkę verslininkai lyg paklusnūs mokinukai pasiryžę išmokti imituoti cigaretės rūkymą, žvejojimą, jojimą ir kritimą nuo laiptų. Šiame filme iš arti susipažįstame su keliais Tati klasikiniais triukais, pasisvečiuojame Tatimiesto užkulisiuose. Svarbiausia, mieli ponai, stebėjimas, – taip pradeda savo pamoką Jacques‘as Tati. O kas jums yra stebėjimas? Kaip jį apibūdintumėte?
