A. Grikevičių dauguma žino, kaip vaidybinio kino režisierių („Jausmai“, „Ave, vita!“, „Sadūto tūto“, „Jo žmonos išpažintis“, „Faktas“), tačiau dokumentinis kinas A. Grikevičiaus kūrybiniame kelyje užėmė ypatingą vietą – juo jis pradėjo ir užbaigė. Todėl režisierius bus atsimenamas žiūrint jau primirštus dokumentinio kino kūrinius. Filmas „Trys taktai“ pasakoja apie dirigentą J. Aleksą, o „Temperatūra ne pagal Celsijų“ – apie pramoginių šokių mokytoją J. Petreikį.
Štai A. Grikevičiaus bičiulis, tada dar kino kritikos kelią tik pradėjęs Saulius Macaitis apie „Tris taktus“ 1966 m. atsiliepė taip: „Sinchroninė kamera fiksuoja J. Aleksą, repetuojantį J. Juzeliūno simfoniją „Žmogus“. Mes matome, kaip dirigentas, dar neišgaudamas norimo efekto, stabdo repeticiją, kaip jis nervinasi, kaip jo kaktą išpila prakaito lašai. Jokių muzikinei temai įprastų kinematografinių blizgučių: nei efektingų rakursų, nei šviesos žaismo ant rojalio politūros.
A. Barono kamera pabrėžtai griežta, netgi asketiška. Tokia pat ir režisūrinė filmo maniera. Kinematografininkai čia polemiškai atsisako paviršutiniškos atributikos. Juos domina gilesnės problemos: kaipgi statomas tas įstabus statinys, vadinamas muzikos kūriniu? Kokie šios statybos dėsniai? Kokia kaina? Jie bevelija, kaip kinematografininkai, likti incognito, visą savo sugebėjimą atiduoti nuodugniam, mąsliam ir taktiškam stebėjimui. Ne meninės išmonės stoka apsprendė vaizdinių apybraižos priemonių ribotumą, bet autorių pagarba gretimai meno rūšiai, vidinė disciplina.“ (www.lfc.lt)
Vakarą ves kino ir teatro kritikė Rūta Oginskaitė, linksmais atsiminimais dalinsis aktoriai Juozas Budraitis, Saulius Balandis, operatorius Arvidas Baronas.
Įėjimas nemokamas.
