“Buvo kartą šalis, kurios sostinė – Belgradas”, - it pasaką pradėjo režisierius savo filmą “Požemis” maždaug prieš dešimt metų. Tačiau tos pasakos jis nebaigė: “Šiai pasakai galo nėra”. Juostoje “Gyvenimas kaip stebuklas” E.Kusturica vėl seka sakmę remdamasis sudėtinga ir kruvina savo šalies istorija. Ta sakmė pasiutiškai įdomi todėl, kad režisierius jos neperriša juodu kaspinu, o atvirkščiai - kuria spjaudantį gyvenimo džiaugsmu bei optimizmu balaganą. Tragedijos paralelė (karas, tautinis konfliktas…) iš jo neeliminuojama, tačiau subtiliai projektuojama į ateitį, į pasaką – juk visos pasakos baigiasi, kai galų gale baigiasi gerai.

Režisierius neišryškina kontrasto tarp taikios, linksmos šalies ir karo nualintų gyvenviečių, išardytų šeimų. Kaip kad “Pogrindyje” žmones nuo tikrojo karo slėpė žemės sluoksnis, taip juostoje “Gyvenimas kaip stebuklas” serbas Luka (Slavko Stimac) nieko daugiau nemato be savo statomo geležinkelio. Aplink pamažu geležinio kelio raižomą kraštovaizdį spiečiasi vietiniai gyventojai, dalijasi savo gyvenimų nuotrupomis, švenčia, kaip visuose E.Kusturicos filmuose sekiojami dūdų orkestrėlio, ir karas dėl to tampa labiau antro plano veikėju, tarsi praeiviu, temetančiu tamsų šešėlį.

Tamsiausia karo dalis E.Kusturicai – jo įtaka šeimai. “Pogrindyje” nuskamba frazė: “Karas yra ne karas, kol brolis myli brolį”. Juostoje “Gyvenimas kaip stebuklas” karas atima iš Lukos sūnų, tačiau kita vertus – dovanoja meilę. Ne be reikalo filmą režisierius norėjo pavadinti “Alkana širdis” arba “Meilės istorija“ – būtent dviejų žmonių jausmai atveria stebuklingas fantastikos erdves, kuriose, pavyzdžiui, galima skraidyti su lova. Tačiau kitaip nei stebuklinėje Holivudo juostoje „Mano gyvenimo žuvis“ (rež.T. Burton), E.Kusturicai fantastiniai elementai yra būdas ne pagrąžinti personažų realybę, o pratęsti ją, sukurti jai ateitį. E.Kusturica nebaigia filmų laidodamas personažus – jis įgyvendina jų svajones.

Karas Kusturicos kine gyvenimo neatpažįstamai netransformuoja – žmonės lieka ištikimi savo pagrindiniams instinktams, t.y. valgyti, gerti, mylėti(s), linksmintis. Karas savo juodąją – griaunančiąją - naikinančiąją prasmę tarsi praranda, ypač tuomet kai E.Kusturica koncentruoja istorijos pasakojimą į dviejų žmonių ryšį. Tiek “Morčiuje”, tiek “Pogrindyje”, tiek “Gyvenime kaip stebukle” audringai švenčiamos vestuvės, krintant bomboms patiriamas orgazmas, gimsta kūdikis. Karui baisumams priešpastatomas gyvenimo geismas, išreiškiamas kūniška aistra, - režisierius ypač mėgsta fiksuoti rubensišką moterišką užpakalį bei su juo žaidžiantį vyrą, dėl to net nepastebintį karo pradžios (“Pogrindyje” Marko (Miki Manojilovic) stebi besiprausiančios moters pasturgalį ir įsmeigia į jį kiaulės uodegėlę; “Gyvenime kaip stebukle” būsimas miesto meras įkaista smūgiuodamas į putlią moters sėdynę bokso pirštinėmis).

Be ekspresyvių, spalvingų personažų - žmonių, jų gyvenimo, primenančio karnavalą, E.Kusturica lieka ištikimas ir personažams – gyvūnams, turintiems savo istorijas ir savo svajones, kaip kad traukinį įsimylėjęs asiliukas, svajojęs būti jo pervažiuotas. Deja, gyvūnai tarsi atspindi žmogiškuosius likimus, tampa savotišku simboliu (po karo gimtoje sodyboje randamos erelio sudraskytos vištos).

Kritikai po eilinio stipraus E.Kusturicos filmo su pasitenkinimu glosto barzdas ir konstatuoja, kad Emiras, tas velnio vaikas, Balkanų Fellini, niekuo nenusileidžia Almodovarui ar von Trierui. Jis tiesiog atrado savo pasaką, kurią galima sekti tūkstančius kartų. Ji – apie jo šalį. “Belgradas yra Balkanų Niujorkas. Čia - mano vieta. Šiandien būti nacionalistu yra gerai. Bet tai nesusiveda vien į tai, kad atsisakai gerti Coca-Cola ar valgyti mėsainius. Nuo pat savo pirmo filmo nesu abejingas Balkanų žmonių likimams, kuriuos koregavo istorinė situacija – Jugoslavijos žlugimas, karas, socialinės sistemos kaita. Tačiau žmonės, kurie mano, kad Kusturica kuria fundamentalistinius bei marksistinius filmus, yra neteisūs.". (www.kustu.com).

Tad “zivot je cudo”, mielieji!