Pokalbį pradedame nuo svarbiausios lietuviško kino aktualijos - visus žiūrimumo rekordus mušančio filmo “Tadas Blinda. Pradžia”, kuriame jis vaidina M. Muravjovą.
-Pasirodžius filmui „Tadas Blinda. Pradžia“, kur vaidinate carinės Rusijos statytinį Lietuvoje - Michailą Muravjovą, žiūrovai pasidalijo į dvi stovyklas – vieni peikia, kiti giria filmą, o dar kiti sako, kad arkliavagio istorija neverta tiek dėmesio ir net dviejų filmų. Kokia jūsų nuomonė apie naująjį filmą?
-Skaičiau sovietmečiu (1973 m.) sukurto filmo „Tadas Blinda“ pagrindinio vaidmens atlikėjo aktoriaus Vytauto Tomkaus atsiliepimus spaudoje apie naująjį filmą. Jis sako, kad naujajame filme surinkti visi amerikonizmai ir gerąją, ir blogąja prasme – visi mušasi, labai gražiai joja, ypač pagrindinio vaidmens atlikėjas. Visiškai pritariu V. Tomkui. Mes esame senosios kartos aktoriai, o kadangi naująjį filmą kūrė jaunimas, jie surinko visus amerikonizmus – daug dėmesio skiriama išorei, o ne vidui. Tadas Blinda iš tiesų labai gražiai joja, gražios spalvos, batalinės scenos. Bet mes kitos kartos, kito požiūrio, kito supratimo, mums to nepakanka. Filmas paviršutiniškas, bet dėkoju už pakvietimą vėl filmuotis kine – savo trumpą vaidmenį suvaidinau taip, kaip iš manęs reikalavo.
-Daug kas sako, kad filmas gražus – jis gali reprezentuoti Lietuvą užsienyje.
-Gražus, bet aš nematau renesansiško grožio. Jaunimėliui grožio pakanka, nes jie nežino, kas buvo A. Čechovas, F. Dostojevskis. O aš, būdamas vaikas, kai Lietuva dar buvo laisva ir niekas nemokėjo rusiškai, savarankiškai mokiausi rusų kalbos, nes norėjau originalo kalba perskaityti F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, nes knyga nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Skaičiau sunkiai ir ilgai, gal mėnesį, su žodynu, bet perskaičiau.
- Prieš metus Sankt Peterburge, Aleksandro parke, žvaigždžių alėjoje, jūsų garbei pastatytas krėslas. Ar teko jame pasėdėti?
-Krėslas pastatytas Aleksandro parke, esančiame prie teatro „Baltijskij dom“. Rusiškai iškalta: „Donatas Banionis. Lietuva“. Man buvo malonu, tikrai nesu koks chamas, kuris sakytų: „Man nusispjauti“. Nepriklausau vien Lietuvai – gerbėjų turiu daugybėje šalių.
- Esate neformaliai bendravęs su keliais Rusijos prezidentais. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
- 1989 metais M. Gorbačiovas ištraukė mane iš gastrolių Ukrainoje. Įsakė skristi į Maskvą, o iš Maskvos – į Niujorką, kur Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje turėjo sakyti kalbą. Jis norėjo, kad būčiau šalia. Atsikalbinėjau – sakiau, kad neturiu kostiumo. Liepė nesukti galvos. Man buvo didelė garbė ir malonumas būti jam reikalingam. Taigi iš Charkovo atskridau į Maskvą, ten žmonės mane nusivežė į parduotuvę ir nupirko kostiumą. Skridome atskirais lėktuvais, bet rytą pusryčiaujant viešbutyje, M. Gorbačiovas mane pasikvietė prie savo stalo. Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, sėdėdamas salėje, klausiausi jo kalbos. Buvo planuota, skristi ir į Kubą pas Fidelį Kastro (Fidel Castro), bet nenuskridome, nes prasidėjo žemės drebėjimas Armėnijoje ir M. Gorbačiovas privalėjo skubiai grįžti. Dėl to didelės graužaties nepatyriau, nes Kastro jau buvau du kartus matęs, šis susitikimas būtų buvęs trečiasis. Su Kastro kalbėjomės per vertėją, o nuotraukų neturiu, nes jis drausdavo fotografuotis kartu su juo svetimiems. Grįžom ir netrukus sugriuvo Sovietų Sąjunga. Niujorke buvau pažiūrėti spektaklio, prie manęs atpažinusi pribėgo mergina, pasirodo, ji emigrantė iš Rusijos. Ji nuvežė mane pasižiūrėti į žydų ir rusų gyvenamą rajoną Niujorke Braiton Byčą. Užėjome į restoranėlį išgerti kavos ir iš karto iš lankytojų pasipylė klausimai: „Ar jūs irgi pas mus atsikraustėte?“ Pamanė, kad emigravau. O Vladimiras Putinas prisipažino man, kad pažiūrėjęs filmą „Miortvyj sezon“ (liet. „Ne sezono metas“) , kur vaidinau žvalgybininką, irgi panoro būti žvalgybininku. Pats nežinodamas įtakojau jį renkantis profesiją – jis įstojo ir baigė žvalgybos mokyklą. Ranką man spaudė ir Borisas Jelcinas.
- Filmavotės kino legendos Andrejaus Tarkovskio režisuotame filme „Soliaris“. Jo filmai buvo išskirtiniai, skirti kino gurmanams. O koks jis buvo pats?
- Režisierių A. Tarkovskį labai vertinu, jis – neeilinis talentas. Kai pradėjome filmuoti „Soliarį“, jau buvo uždrausta demonstruoti jo kurtą filmą „Andrejus Rubliovas“. Labai norėjau šį filmą pamatyti. A. Tarkovskis man davė rakčiuką, nuėjau į mažą peržiūrų salytę, kur telpa du trys žmonės, ir pažiūrėjau uždraustą filmą. Prieš tai jis mane keletą kartų prigrasė niekam apie tai neužsiminti, nes nubaus abu. Flmas mane pritrenkė, labai išgyvenau, kad uždraudė jį demonstruoti. O „Soliaris“ ne visiems sovietiniams žiūrovams patiko – gavau „visų žiūrovų“ vardu pasirašytą laišką, kad esą jie mane labai myli ir gerbia, bet prašo daugiau tokioje „chaltūroje“ kaip „Soliaris“ nebesifilmuoti. Dirbti su A. Tarkovskiu buvo labai įdomu. Mes su juo sutardavome, didelių prieštaravimų dėl Kriso Kelvino vaidmens, kurį vaidinau filme, nekilo, nors iš pradžių ne visada suprasdavau, ką jis nori padaryti. Man tekdavo dažniau prie jo prisitaikyti. Režisierius prašydavo vengti štampų, turėdavo savo viziją, koks turi būti herojus, duodavo laiko pamąstyti ir sugalvoti, kaip geriausiai įkūnyti herojų. A. Tarkovskis konfliktuodavo su operatoriumi V. Jusovu, kuris norėdavo filmuoti gražius vaizdus, o režisierius liepdavo akcentuoti ir filmuojant kuo geriau atskleisti pagrindinio herojaus K. Kevino esmę. A. Tarkovskis supykęs klausdavo operatoriaus: “Kas režisierius – tu ar aš?“ Kankindavo operatorius ir mane – norėdavo, kad mano galva būtų pasukta taip, o ne kitaip, turėdavo sutapti su už nugaros esančiais daiktais, „įsipaišyti“ į peizažą. Galiausiai jųdviejų keliai išsiskyrė. A. Tarkovskis irgi nebuvo tiek pripažintas, kiek to buvo vertas, juk daug ką diktuodavo primityvieji, turėję valdžią savo rankose. Įžūlus noras tvarkyti meną gyvuoja visais laikais, o sovietiniais – ypatingai. Todėl ir buvo uždraustas kino šedevras „Andrejus Rubliovas“. Tokie ideologiniai veikėjai daug žalos padarė ir padaro tikrajam menui.
- Grįžkime į tolimą tolimą praeitį. Kai pradėjote dirbti J. Miltinio vadovaujamame Panevėžio dramos teatre, iki Antrojo pasaulinio karo buvo likusios 22 dienos. Kas buvo tada? Jūsų karjera nutrūko?
- Nenutraukėme veiklos, priešingai Panevėžio dramos teatras iškilo karo metais, nepaisant to, kad situacija šalyje buvo dramatiška. 1941 metų birželio viduryje prasidėjo masiškas žmonių trėmimas į Sibirą. Mačiau, kaip sunkvežimiuose sėdėdavo močiutės, vaikai. Veždavo bet ką, sąrašą sudarydavo komjaunuoliai, norėję pasižymėti uolumu, veiklumu. Noriu pasakyti - vežė ne rusai, juk Stalinas, Berija, Koganovičius – nė vienas iš jų nebuvo rusas. Kodėl dėl to kaltiname rusus? Juos pačius trėmė. Marksas, Engelsas – rusai? Ne. Tai kodėl mes viskuo kaltiname rusus? Aš su tuo nesutinku. Rūpužės bolševikai! Pamatę, kas vyksta, kaip išsigelbėjimo laukėme Hitlerio – jau visi kalbėjo, kad karas prasidės birželio dvidešimtą, kai neprasidėjo, galvojome – Hitleris pardavė Lietuvą. O sekmadienį, penktą valandą, Pajuostėje praskrido lėktuvai. Išbėgome į balkoną pažiūrėti. Pirmoji mintis: „Ačiū Dievui. Vokiečiai pradėjo karą – išgelbėjo mus nuo Sibiro“.
- Kaip trumpai pasakytumėte, kokia buvo režisieriaus Juozo Miltinio reikalavimų aktoriams esmė, kad visi kartu sugebėjote sukurti teatrą, kuris tapo svarbiu įvykiu daugybės žiūrovų gyvenime?
- Pradžioje J. Miltinis mus apkaltino tuo, kad nemokame vaidinti. Jis ragino mus pateikti gyvenimo analizę ir atspindį ant scenos. Jis ragino ne vaidinti, o gyventi scenoje. Labai stengėmės, bet yra tik keletas pastatymų iš aštuoniasdešimties ar šimto, už kuriuos buvome išgarbinti - „Lauke, už durų“, „Komivojiežieriaus mirtis“, „Heda Gabler“, „Prie Auksinio ežero“. Į mūsų teatrą Panevėžyje važiavo žmonės ne tik iš visos Lietuvos ir SSRS, bet ir Prancūzijos, Vokietijos. Dabar gi teatrališkumas svarbiausia – miltais apsibarstyk, kelnes nusimauk, o minties nereikia, reikia žiūrėti, kaip įdomiai kas nors ant vienos kojos šokinėja. Žiūrovai vėl maitinami cirku, kurį mes buvome verčiami nugalėti – negalėjo būti cirko, perspaustų tonacijų, teatrališkų pozų. Modernizmo bangos atvilnija ir vėl nuslūgsta – iki K. Stanislavskio teatras irgi buvo visokie triukai. Svarbu meno prigimtis, o ne forma. J. Miltinis iš mūsų visą laiką reikalavo gilumo, o dabar man kišamas paviršutiniškumas. Tie, kas buvo įpratę prie Kauno teatro štampų, jiems J. Miltinio reikalavimai buvo nepriimtini, nes jis reikalaudavo atskleisti mintį, esmę.
- Stebindavo tai, kad po spektaklio niekada nepasirodydavote, nenusilenkdavote žiūrovams. Uždanga užsitraukdavo, plok neplojęs, aktoriai į sceną niekada nebeišeidavo. To per savo gyvenimą daugiau nesu niekur regėjusi.
- Toks buvo J. Miltinio sumanymas. Jei išeini nusilenkti, vadinasi, tai teatras, teatrališkai lankstaisi. O jo supratimu, vaidyba turėjo būti lyg gyvenimas. Spektaklis baigėsi, gyvenimas praėjo. Ir viskas. Miltinio principas – kad nebūtų teatralščinos, nes lankstymasis – tai pasirodymas, koks esi geras artistas. Suvaidinai žmogų, ir eik lauk, jokių lankstymųsi.
- Ne visi iškentė autoritarinį režisieriaus vadovavimo stilių, įžeidinėjimus, griežtas taisykles, kai buvo kišamasi net į asmeninį gyvenimą – aktoriams su aktoriais režisierius neleisdavo tuoktis.
- Visa tai buvo. Kartais būdavau nepatenkintas, bet kentėdavau. Kai tėvas duoda tau į kailį, juk nesipriešini, tyli. Daug ką reikėjo nuryti vardan jo talento, o jei nenurysi – eik iš teatro. Kai pirmaisiais teatro darbo metais dvi talentingų aktorių poros susituokė, jis juos tuoj pat juos išmetė iš darbo. Vėliau šie sutuoktiniai išsiskyrė, tad prarado ir teatrą, ir šeimą. J. Miltinio pozicija būdavo tokia: “Būkite menininkai, bet nekurkite šeimų“. Jis nenorėdavo, kad aktorių šeima vienas kitą palaikytų, proteguotų, dėl to teatre atsirastų intrigų. Mes visą laiką galvojome, kad jis neteisus, bet jis vis tvirtino savo – teatre neturi būti šeimyninių ryšių, tik meniniai.
- Kaip menininkas J. Miltinis save realizavo maksimaliai, bet ar jis buvo visiškai laimingas, juk visą gyvenimą gyveno vienas, neturėjo šeimos, vaikų?
- Gyveno vienas, bet vienišas nebuvo. Trumpai buvo vedęs žurnalistę, feljetonų rašytoją Liūnę Janušytę, grįžusią iš Paryžiaus, kur jiedu ir susipažino. Liūnė mokėjo gerai burti. Man išbūrė, kad bandysiu pabėgti iš Lietuvos, tapsiu teatro direktoriumi (tuo tai niekaip nepatikėjau – maniau, kad ji man pataikauja, nori atsimokėti tokiomis pranašystėmis už mano atneštą šnapsiuką). O gyvenimas parodė, kad Liūnė buvo teisi – bandžiau pabėgti nuo bolševikų, bet nepasisekė, po J. Miltinio mirties vadovavau teatrui. Negali sakyti, kad nėra pranašysčių, jos visada egzistavo – nuo Antikos laikų. Gyvendama Paryžiuje ji mokėsi burimo iš arabų žynio. Jis išmokė skaityti iš rankos, akių, kortų. Na, o Liūnės ir J. Miltinio vedybos tebuvo komedija.
- Teatras provincijoje, Panevėžyje, sovietmečiu buvo neišpasakytai populiarus. Tai lėmė režisieriaus ir aktorių talentas, bet galbūt ir metas, kai mums labai reikėjo meno kalbos, nes atvirai kalbėti apie daug ką negalėjome. Kaip jums atrodo, ar dabar J. Miltinio teatras būtų toks pat populiarus?
-Teatro populiarumas, sėkmė ir legenda – tai J. Miltinio asmenybės fenomenas, o ne laiko ypatumai ar aktorių išskirtinumas. Jei J. Miltinio nebūtų buvę Panevėžyje, nebūtų buvę ir tokio teatro. Jis mus subūrė. Jis mus „laužė“ – neduodavo ramiai gyventi nei dieną, nei naktį. Vis ragindavo „Donatai, pergalvok personažo dvasinį būvį“. Skaitydavau knygas, ieškodavau, nemiegodavau, kol kartais rasdavau raktą. Kryptį jis parodydavo, bet surasti raktą reikėdavo pačiam – tada išeidavo tikras, neprimestas vaidmuo. Jis išreikalaudavo. Kaip būdavo sunku! Vis primindavo – turi taip vaidinti, kad patikėčiau ir aš, ir žiūrovai. Niekada nerodydavo, kaip vaidinti, reikėdavo pačiam sugalvoti, tai turi kilti iš vidinių inspiracijų, o ne režisieriui nurodžius, kaip laikyti galvą ar kokiais miltais apsibarstyti.
- Jūs, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis – J. Miltinio surastos ir įžiebtos žvaigždės. Kodėl J. Miltinis neįžiebė tokių žvaigždžių aktorių moterų tarpe?
- Jis labiausiai gilinosi į vyro vidinį gyvenimą, moteris pažinojo mažiau, todėl ir labai garsių aktorių moterų Panevėžyje nebuvo, nors gerai vaidinančių netrūko. Moteris buvo padėjėja šalia vyro.
- Kino šimtmečio proga UNESCO filmą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.), kuriame vaidinote Vaitkų, įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką. Filmas sukurtas tokia tema, kuri iki šiol tebėra skaudi – partizanų ir sovietinę santvarką įvedusių žmonių kova, dramatiškas Lietuvos pokaris. Ar vaidindamas turėjote pakankamai informacijos apie pokarį, žinojote, kas ir kaip vyko?
- Apie tą metą žinau daugiau negu jūs, jauni. Pats vos neuėjau į mišką, nes mane kalbino, kvietė. Labai bijojome bolševikų, mėginome bėgti nuo jų, bet nesėkmingai. Tačiau į mišką eiti nesiryžau. Galvojau: “Velniop, jei eisiu į mišką, tai žūsiu“. Taigi į mišką neišėjau, į Sibirą neišvežė. J. Miltinis irgi nepatarė eiti į mišką, sakė: „Gyvenkime šitaip“, bet dūšioje bolševikams niekada nepritarė. Todėl filme savo herojų vaidinau žinodamas personažo vidinę būklę ir apsisprendimą – eiti iš miško ir neįvedinėti tarybų valdžios, bet būti pakančiam. Filmo režisierius V. Žalakevičius suprato personažo dramatiškumą. O aš aiškiai žinojau ir žinau – bolševizmas yra baisus dalykas, nors teoriškai gražus šūkiais apie lygybę, brolybę. Lygybę jie įvedė tik savo chebroje. Kartą buvau Jaltoje. Miesto načalnikas (vadovas) nusivedė mane į uždarą pliažą. Nors visoje pakrantėje – poilsiautojų net tiršta, uždaroje zonoje - tuščia, žmonių mažai, pliažas atitvertas. Pasimaudžiau, išgėriau kavutės. Išeinant sargas klausia: „Kur jūsų leidimas?“ Tyčia paklausiau: „Ar reikia leidimo? Pažiūrėjau, kad ten, aname paplūdimyje, žmonių košė, tad nusprendžiau čia pasibūti“. Ne iš karto suprato, kad juokauju. Va, tokia buvo bolševikų teisybė. Tokia tad buvo tarybų valdžia ir jų laisvė, lygybė, brolybė.
-Po šio filmo išgarsėjo ir jūsų partnerė, latvių aktorė Vija Artmanė, kuriai netrukus buvo suteiktas SSRS liaudies artistės vardas. Talentingos gražuolės aktorės gyvenimo saulėlydis nepriklausomybę atgavusioje Latvijoje buvo tragiškas – ji skurdo, iš jos buvo atimtas butas ir jai teko gyventi J. Rainio dailės teatre. Ar žinote, kodėl taip atsitiko? Ar po filmo bendraudavote su Vija?
- Bendravome iki pat senatvės. Dažnokai pakalbėdavome telefonu, bet pastaraisiais metais ir kalbėtis buvo sunku, nes sutriko jos kalba. Ji buvo Latvijos nacionalinė vertybė, valdžiai negražu - paliko savo aktorę taip vargti. O kokius metus iki jos mirties jau nebendravome, viskas nutrūko ir galiausiai sulaukiau žinios, kad Vija Artmanė mirė. Užverstas dar vienas teatro ir kino istorijos lapas.
