Režisierius Janas Kounenas išgarsėjo filmu "Dobermanas". Pagrindinį vaidmenį jame sukūręs Vincentas Casselis (Kaselis) prisipažįsta Kouneno pasiūlymo filmuotis sulaukęs pačiu laiku, iškart po jį esą tiesiog parklupdžiusio skandalingo Gasparo Noé filmo "Nesugrąžinamas laikas" (šiemet jis buvo rodytas "Kino pavasario" programoje). Savo įspūdžiais apie filmavimą V. Casselis dalijosi su žurnalo "Premiere" žurnalistu Gerardu (Žeraru) Delorme. Interviu spausdiname sutrumpintą.
Kaip po "Dobermano" pasikeitė Janas Kounenas?
Nefilmavęs šešerius metus, Janas neįtikėtinai subrendo. Jis išsaugojo pagrindines savo savybes, kurias turėjo filmuojant "Dobermaną", bet tas filmas buvo savotiškai ribotas. Mes apie tai daug kalbėjomės. Pavyzdžiui, anksčiau pernelyg lengvabūdiškai traktavome personažus, dabar pasistengėme priartėti prie pagrindinių herojų patirties, jų nueito kelio. Daug dirbome siekdami atskleisti personažų žmogiškumą ir jausmus. Kiekvienąkart, kai turėdavome kokių nesklandumų, pvz., su kostiumais ar su scenarijumi, stengdavomės juos įtraukti į pasakojamą istoriją – tai "suveikdavo". Manau, kad tai pirmas kartas, kai Janas filmavimo aikštelėje turėjo tiek laisvės. Niekam nekilo abejonė, kad jis – padėties šeimininkas. Be to, jis visuomet atviras bet kokiems pasiūlymams. Jei pasiūlymas geras, iškart jį priima per daug nediskutuodamas. Tai liudija didelį pasitikėjimą, bet kartu ir valią.
Kaip Jūs atsidūrėte filme?
Iš pradžių Janas sakė, kad man šiame projekte neturės ko pasiūlyti. Bet manęs tai visai netrikdė, – kad ir kaip būtų susiklostę, vis tiek būtų buvę smalsu pamatyti jo naują filmą. Paskui projektas pakrypo nenumatyta linkme. Kounenas kūrė klipą mano brolio grupei "Assasins". Kai atvykau į filmavimo aikštelę, Kounenas man pasiūlė suvaidinti Prozitą – nutukusį penkiasdešimtmetį vyriškį. Jis tiesiog norėjo, kad ir aš atsidurčiau filme. Vėliau, po susitikimo su Valu Kilmeriu, jis pasiūlė dar kartą. Tada ir pasakiau "taip". Dabar, kai žinau, koks sudėtingas buvo tas darbas, nebeįsivaizduoju, kad jis būtų galėjęs sukurti filmą su kokiu kitu aktoriumi.
Pavyzdžiui…
Prisimenu naktį, kai filmavome pirmąjį Maiko išbandymą. Pradėjome filmuoti 11 valandą vakaro, o tik pusę dviejų pajutau, kad pagaliau atsirado gera atmosfera. Jei norėjome ją išsaugoti, turėjome dirbti visą naktį. Apie antrą kažkas atsitiko. Pajutau, kad asistentas, ligi tol visada buvęs malonus, nebežiūri man į akis. Janas pasivedė mane į šalį ir tyliai pasakė: "Suprantu, filmavimo grupė įsitikinusi, jog elgiamės kvailai, bet aš žinau, kad einam teisingu keliu. Tęsk." Janas ir aš puikiai supratome, ką darome, nors filmavimo grupė buvo nusivariusi nuo kojų. Vėliau, kombinuoto filmavimo meistrams į kadrą įkomponavus tai, ko stigo, – gyvates, dvasias ir panašius gyvius, – viskas atrodė tiesiog nuostabiai. Tai geras prisiminimas apie stiprų ryšį su režisieriumi. Nė nepaaiškisi, jei pats nesi patyręs.
Kokiomis aplinkybėmis jūs išgyvenote patyrimą, panašų į savo herojaus?
Nuo "Dobermano" filmavimo laikų mes nuolat susitikdavome, kalbėdavomės apie Carloso Castanedos knygas ir šamanizmą. Aš pats niekad nesirengiau eksperimentuoti, nes tam reikia visko atsisakyti ir išsiruošti į kelionę. Kai sužinojau, kad Janas keliauja po pasaulį ir susitinka su šamanais, kad rengiasi apie juos kurti dokumentinį filmą, labai susidomėjau, bet šiek tiek ir išsigandau. Tokie eksperimentai verčia patirti tapatybės ir sąmonės ribas. Vieną akimirką net nebesuvokiau, kas vyksta. Jis buvo praradęs norą kurti filmus, bet nesijaučiau galįs jį teisti. Taip truko iki susitikimo su vienu tipu, atvykusiu iš Peru. Tai buvo aiškiariagystės seansas. Nuėjau į jį greičiau iš smalsumo, o ne norėdamas įsitikinti, kad Janas pateko į šio guru įtaką. Tačiau išėjau turėdamas visiškai kitą požiūrį.
Kokia buvo šios patirties esmė?
Šamanai kalbėdami gydo žmones, nors visi sako, kad šie žmonės nėra ligoniai, – panašiai būna nuėjus pasikonsultuoti su psichoanalitiku. Iš pradžių nė nesupranti, iš kur sklinda šamano balsas. Filmo herojus Maikas nesuvokia turįs problemą. Jis atsisako dalies savo asmenybės, kad galėtų užsiimti kasdieniu darbu, jaustų atsakomybę, kaip, beje, ir dauguma mūsų. Staiga jis patiria emocinį šoką, priverčiantį atsigręžti į praeitį. Taigi, galima sakyti, kad tai terapija. Ji gydo ligas, sukeltas įsipareigojimų sąlygoto gyvenimo, visuomenės, kitų…
Juk dabar šamanizmas labai madingas, tiesa?
Šamanizme glūdi dalykai, tinkantys ir naujajam tūkstantmečiui. Kai kurių religijų ekstremizmas nebeturi ateities. Mes šiek tiek persistengėme ir su psichoanalize. "Maiko Bluberio nuotykiai" sujungia psichoanalizę ir misticizmą. Indėnų kultūros jau prieš keturis tūkstančius metų žinojo tai, ką šiuolaikinis mokslas atrado tik prieš keturiasdešimt metų. Janas tai ir parodė savo dokumentiniame filme. Tai nėra vėl atrastas vaistas, o greičiau raktas, leidžiantis bendrauti su ignoruojama savo paties dalimi. Mano gyvenimas pasikeitė po susitikimo su Castaneda. Lioviausi lankęsis įprastame bičiulių rate, susipažinau su žmona. Kad atrasčiau ryšį tarp savo gyvenimo ir to, kas vyksta filme, man nereikėjo daug ieškoti. Nesigailiu jokių psichodelinių eksperimentų, patirtų paauglystėje. Jie man leido kitaip pažvelgti į savo šaknis. Nori ar ne, bet kiekvienas patyrimas paženklina gyvenimą.
Kaip Jūs pasirengėte filmuotis šiame filme?
Buvau įsitikinęs, kad šio vaidmens negali vaidinti amerikietis, juo labiau žmogus, kurį galima palaikyti amerikiečiu. Esu gimęs 20-oje Paryžiaus apygardoje ir jaučiuosi visiškas prancūzas. Dėl to prireikė truputį pakeisti scenarijų. Kita vertus, turėjau įgyti kaubojaus gyvenimo patirties. Iš pat pradžių nuvykau į Meksiką ir susitikau su arklių dresuotoju Mario Luraschi (Luraši) bei dialect coach Richardu Jonesu (Ričardu Džounsu). Kartu ieškojome arklių filmui. Dvi savaites kasdien jodinėdavau dešimčia skirtingų arklių. Paskui kartu su Jonesu dvi savaites praleidau vienoje Teksaso rančoje, gyvenau taip, kaip gyvena kaubojai profesionalai. Neįtikėtina patirtis. Labai pavargau, bet pagaliau išmokau užšokti ant arklio kaip tikras kaubojus. Įgijau ir deramą akcentą. Visą tą laiką nesilioviau galvojęs apie vaidmenį.
Ar tai padeda dėvėti istorinį kostiumą?
Visada mėgstu apsimesti kuo nors kitu. Savo personažą pradedu kurti nuo jo įpročių, išvaizdos. Kad gerai jaustųsi, daugelis aktorių mėgsta filmavimo aikštelėje dėvėti tokius drabužius, prie kokių yra pripratę gyvenime. Drabužis dažnai keičia elgesį. Pavyzdžiui, moteris, nešiojanti aukštakulnius batelius, pasitiki savimi. Kostiumas nulemia judesius, eiseną. Aišku, kad susitapatinti su personažu padeda ir skrybėlė, auliniai batai, diržas su pistoletu. Po daugybės filmavimo aikštelėje praleistų dienų labai keista apsiauti sportbačius. Filmuodamasis suvokiau drabužių paskirtį. Atvykau į Teksasą vilkėdamas marškinėlius. Dienai baigiantis supratau, kad marškiniai su apykakle ir ilgomis rankovėmis geriau apsaugo nuo saulės.
Kaip apibūdintumėte Bluberį?
Mano santykis su juo keitėsi visą laiką. Iš pradžių įsivaizdavau jį tvirtesnį, bet filmo pabaigoje jis daug jautresnis, nei buvo sumanyta. Tai personažas, kuriam gyvenime teko patirti nemenkų išbandymų. Tą akimirką, kai jo gyvenimas galėjo tapti ypatingas, viską sugriauna asmeninė drama. Tai tipas, turintis problemą. Filmas pasakoja, kaip jis su ja susidoroja. Nepaisant to, kad veiksmas nukelia į senus laikus, jis puikiausiai galėtų vykti ir dabar. Bluberis nėra šventasis: jis daug geria, vaikšto pas prostitutes, nepažįsta tikros meilės. Jis gyvena slogioje aplinkoje ir mano, kad taip ir turi būti. Kita vertus, jis tiki savo darbu pagerinsiąs tą aplinką ir gyvenimą. Tam tikra prasme Maikas yra įsitikinęs, kad dėl to, kas jo gyvenime susiklostė blogai, kaltas Michaelo Madseno vaidinamas personažas. Tačiau kuo labiau jie vienas prie kito priartėja, tuo labiau Maikas supranta, kad problema glūdi jame pačiame. Šia prasme tai psichoanalitinis filmas, pasakojimas apie vidinio pasaulio nuotykį. Visas veiksmas vyksta personažo viduje.
Tuo jis ir skiriasi nuo komikso, pagal kurį filmas yra sukurtas?
Vienas didžiausių skirtumų yra tas, kad personažas daug daugiau bendrauja su indėnais. Liko tie patys personažai, tačiau jie ieško skirtingų dalykų. Nesu tikras, ar komikso fanai jį atpažins. Filme galima įžvelgti ir tam tikrą "National Geographic" aspektą – nepaprastai gražų reportažą apie indėnus, kalbančius gimtąja kalba. Vandens kriokliai, gamta, gyvūnai… Janas daug žaidė ir su masteliais: prieš akis staiga iškyla kažkas grandioziška, paskui mažėja, darosi vos įžvelgiama, ir vice versa. Tarsi žmonių berotybė, pamatyta vabzdžių… Filme yra ir daug personažo vizijų, jo pasąmonės vaizdinių. Staiga atsiduri lyg ir "Žvaigždžių karuose". Janas dažnai sako, kad "Žvaigždžių karai" yra šamaniškas filmas. Todėl "Maiklo Bluberio nuotykių" žiūrovai visiškai pamiršta, kad jie žiūri vesterną.
Parengė Kora Ročkienė