Filmas „Hanna“ pasakos apie giliai miške gyvenančius tėvą ir jo paauglę dukrą. Šeimynėlė nepaprasta: tėvas - CŽV ieškomas agentas, o dukra nuo mažų dienų ugdoma tapti negailestinga žudike. Tačiau tėvas dukrą kovos paslapčių mokė ne savo malonumui - neilgai trukus paauglei tenka pasinaudoti įgūdžiais. Itin laukiamos dramos artėjančios premjeros proga kalbamės su kylančia kino žvaigžde S. Ronan, kurios talentui abejingų, greičiausiai, neliks.

Pastaruoju metu sukurta daug filmų, kurių pagrindinės herojės – „kietos merginos“, tačiau daugelis jų laksto trumpais sijonukais ir ilgais lakuotais nagais. Atrodo, Hanna bus visiškai kitokia?

Būtent. Didžiausias jos privalumas – nebūti seksualiai. Tai - vienas esminių scenarijaus dalykų. Hannos charakteris kitoks - ji nekalta, neturinti jokios gyvenimiškos patirties. Ji niekada nematė civilizacijos ar bent kažko panašaus ir staiga ji atsiduria viso to centre, turėdama aiškią misiją. Viskas jai tampa įdomu, šviežia ir nauja. Aktorius gauti tokį vaidmenį yra nuostabu. Dažniausiai veiksmo filmų herojai yra savimi pasitikintys, žinantys ką daro. Hanna kitokia, todėl – labai įdomi.

Kaip tau patiko filmuotis tokiose vietose kaip Suomija ir Marokas?

Filmuotis Maroke buvo tiesiog beprotiška. Prieš metus ten filmavausi kitoje juostoje. Tada sakiau sau, kad daugiau šito karščio nebepakęsiu, kad ir kaip gražu čia būtų. Baigiu filmuotis šiam filmui ir bent dešimt metų čia negrįšiu. O grįžau jau po metų. Neįtikėtina yra tai, jog „Hannos“ filmavimai vyko toje pačioje Maroko vietoje, net gyvenau tame pačiame viešbutyje ir dirbau su ta pačia kūrybine grupe. O Suomijoje buvo šalta. Tai kaip du kraštutinumai, kuriuos bent kartą gyvenime privalai patirti.

Su režisieriumi Joe Wrightu dirbai ir anksčiau, kaip sekėsi vėl dirbti kartu, tačiau prie visiškai kitokio filmo?

Puikiai sutariame. Kūrėme filmą „Atpirkimas“ kai man tebuvo dvylika metų, tačiau jis niekada nesielgė su manimi kaip su vaiku. Visąlaik jaučiau, kad galiu išsakyti pastabas, pasiūlymus, tačiau tik dabar išdrįsau tai padaryti.

Tavo personažas filme „Hanna“ labai sudėtingas fiziškai. Kaip tau pavyko tapti kovos menų žinove?

Sunkiausia buvo prisiminti visus kovų judesius ir kartu dar juos tinkamai suvaidinti. Patys judesiai nėra itin sudėtingi, tačiau prisiminti kiekvieną žingsnelį ir kartu perteikti tinkamą jausmą, iš tikrųjų suvokti ką darai - buvo sunkiausia. Tačiau man patiko šis fizinis iššūkis, tai vertė susikoncentruoti - turėjau treniruotis kasdien. Sustiprėjau fiziškai - po kelių dienų jau jaučiau, kad raumenis.

Kaip sekėsi dirbti su Cate Blanchett?

Ji nuostabi. Nors mes neturėjome daug tradicinių dialogų scenų, mačiau, kad kiekvieną savo vaidmenį ji tiesiog išgyvena ir labai atsakingai žiūri į darbą. Ji labai susikaupusi ir profesionali, todėl įkvėpė daugelį su filmu dirbusių žmonių. Su Ericu irgi sekėsi puikiai – susipažinome artimiau, kai filmavomės Suomijoje bei Vokietijoje. Jis nuostabus ir gerą humoro jausmą turintis vaikinas, nors dažnai žmonės tuo stebisi.

Tu pakankamai jauna, o jau tiek daug pasiekusi. Ar yra dar kas nors, ko dabar labai norėtum?

Turiu daug pasiūlymų, tačiau dar nieko nesu nusprendusi konkrečiai. Norėčiau tęsti mokslus, tačiau tai įvyks tuomet, kai jausiuosi tam pasiruošusi - nesvarbu, man bus aštuoniolika, ar dvidešimt vieneri. Aš net nežinau, ką veiksiu po mėnesio, toks jau mano gyvenimas. Bet tikrai norėčiau pradėti mokytis - dažnai klausiu draugų, apie jų patirtį studijuojant ir jie patikina, kad mokslų nekeistų į nieką gyvenime.

Filmo premjera - birželio 10 dieną Lietuvos kino teatruose.