Masinio žiūrovo skonį lengva perprasti vos pažvelgus į mūsų repertuarą, kurį platintojai formuoja turėdami esminį tikslą – parduoti kuo daugiau bilietų. Tai reiškia, kad jie atsižvelgia į žiūrovų pomėgius ir norus.

Tikro pasaulio imitacija

Ten vyrauja ir nuolat kartojasi populiariausios temos, viliojančios bent trumpam pasprukti nuo realybės, pažvelgti į išgalvotą pasaulį ir galbūt atpažinti save. Bėda tik ta, kad režisierių fantazija vis labiau tampa panaši į tikrą gyvenimą, pagreitintai apžvelgia gausybę įvairių emocijų ir šiek tiek sutirštintai iliustruoja tikrą pasaulį, kuriame pastatytas kino centras.

Nenuostabu, kad filmų pasirinkimą aktyviai diktuoja žiūrovą supanti aplinka, jo galvoje sklandančios mintys apie valstybės valdymą, ekonomiką, politikų nuodėmes, žinomų žmonių elgesį, asmeninius įpročius, kurių galbūt nesinori viešinti ir garsiai pripažinti. Bet sunku atsisakyti pagundos tamsoje pasižiūrėti filmą – tarsi pažvelgti į veidrodį, išmokti ką nors nauja (juk sklando legendos, kaip žmonės bučiuotis mokosi iš filmų), įsidėmėti herojaus ištartą frazę, susižvejoti gerą idėją, susitapatinti su scenaristų išgalvotu veikėju ar prisiminti atmintyje įstrigusį tikrą įvykį.

Dar giliau, drastiškiau ir autentiškiau kapstantys rimtesni filmai dažniausiai svečiuojasi tik kino festivalių programose, nes jų auditorija labai ribota ir platintojai bijo rizikuoti nemadingomis provokacijomis, jeigu režisieriaus pavardė nėra išlinksniuota spaudoje.
Lietuvoje sėkmingiausiai bilietus parduodantys filmai kartais priverčia nustebti užsienio studijų rinkodaros strategus. Netikėtus finansinius rezultatus formuoja žiūrovus veikiantys kasdienybės procesai, televizijos laidos, laikraščių straipsniai ir internetinė žiniasklaida.

Baimės pojūtis, meilė smurtui ir homofobija

Reta vakaro naujienų laida išsiverčia be skambiai sureikšmintų ir reitingus didinančių pranešimų apie kriminalinius nusikaltimus, muštynes, žudynes, grobimus, todėl paskui nereikia piktintis, kad lietuviškame repertuare taip šauniai sekasi šiurpiems siaubo trileriams apie serijinius žudikus ir kruvinas skerdynes.

Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos pora tikriausiai džiaugėsi, kad vos 11 tūkst. lankytojų paviliojo į šedevrą panašus ir nepamirštamai jausmingas Ango Lee „Kuprotas kalnas“ apie du homoseksualius kaubojus, kurie dėl meilės paliko šeimas. Nuo to laiko ši tema pas mus laikoma persona non grata.
Edvinas Pukšta

Galbūt mes per daug gražiai ir ramiai gyvename, jei pasigendame baimės pojūčio, trokštame bent akimirką išsigąsti, mėgaujamės „Pjūklo“ kankinimais, bėgiojame nuo mirties „Galutinio tikslo“ atrakcione, šaudome žmoniją naikinančius zombius „Absoliučiame blogyje“, liguistai mylime Fredį Kriugerį ir „Klyksme“ po balta kauke pasislėpusį maniaką, už rankų susikibę bijome mistinio „Penktadienio, 13-osios“ prakeiksmo, lengvai susidraugaujame su skerdikais „Kvepaluose“ ir tarp „Veidrodžių“.

Provokuojančiais juokeliais linksminusios komedijos „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ fantastiško pasirodymo (1,31 mln. litų – tai pavydėtinas 117 tūkst. žiūrovų dosnumas) didelis nuopelnas priklauso Algio Greitai ir Rimo Šapausko „Radioshow“ pokštams bei kitiems projektams.

Bet štai tam pačiam aktoriui Sachai Baronui Cohenui kitoje skandalingoje komedijoje „Bruno“ užteko šarmingai ir drąsiai pajuokauti apie homoseksualius santykius, kai net ištikimiausi ūsuoto Borato gerbėjai pradėjo piktintis ir apnuogino nuodėmę, kad Lietuvoje šaknis suleido homofobinės nuotaikos. Susidomėjimas komedija smigo žemyn beveik penkis kartus iki 27 tūkst. parduotų bilietų.

Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos pora tikriausiai džiaugėsi, kad vos 11 tūkst. lankytojų paviliojo į šedevrą panašus ir nepamirštamai jausmingas Ango Lee „Kuprotas kalnas“ apie du homoseksualius kaubojus, kurie dėl meilės paliko šeimas. Nuo to laiko ši tema pas mus laikoma persona non grata.

Netgi Estijoje sėkmingai rodytas madingojo dizainerio Tomo Fordo debiutas „Vienišas vyras“ su „Oskarui“ nominuotu Colinu Firthu nesuminkštino mūsų platintojų širdžių, nes pagrindinis herojus yra gėjus.

Filmas buvo parodytas „Kino pavasaryje“, kuris priglaudė dar skambiau išliaupsintą komišką dramą „Vaikams viskas gerai“ apie dvi homoseksualias moteris ir jų vaikus nuo to paties paslaptingojo spermos donoro. Apdovanojimų griūtis, nuostabios recenzijos ir visuomenei žinomų aktorių duetas suteikė progą filmui po festivalinio krikšto išmėginti laimę repertuare ir patikrinti, ar Lietuva bent kiek pasikeitė.

Televizija ir šokiai

Visagalė televizija prieš dvejus metus įtikino tautą, kad vis dėlto mes esame šokėjai ir galime šokti. Gera, įdomi, revoliucinė (nors ir pirktinė) nacionalinio transliuotojo idėja šiandien jau atrodo nuvalkiota iki begalybės ir pavertė Lietuvą įvairiausių komisijų kraštu (įdomu, kada sulauksime laidos, kurioje viena komisija vertins kitą komisiją, o trečia stebėtojų komisija rašys balus nuo 8 iki 10 pirmoms dviem?), bet paskleistas šokių virusas persimetė į kino ekranus.

2006 m. „Šokis hip-hopo ritmu“ pardavė 20 tūkst. bilietų ir platintojai džiaugėsi kaip vaikai, bet antrosios filmo serijos paklausa 2008 m. šoktelėjo iki 57 tūkst. bilietų, o praėjusią vasarą jau žiūrėjome du skirtingus šokių filmus 3D formatu ir tai dar tik pradžia. Belieka sulaukti, kuris iš platintojų pirmiausia susitars dėl Berlyno kino festivalyje įspūdingos choreografijos pramogą padovanojusio maestro Wimo Wenderso trimačio šokių filmo „Pina“. Nors šviesaus atminimo geniali šokėja ir mokytoja Pina Bausch nėra labai gerai žinoma Lietuvos masinei auditorijai, aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas tikrai galėtų pasiaukoti dėl meno ir padaryti deramą reklamą.

Juk šiandienos repertuare nepasiklysta netgi baletas – „Oskaru“ apdovanotas Natalie Portman aktorinis benefisas priviliojo 20 tūkst. žmonių į psichologinę dramą „Juodoji gulbė“.

Jiems daug įdomiau, kai iš ekrano sklinda keiksmažodžių lavina, seksualiai užlankstyti pokštai ar nešvankios parodijos. „Kietakiaušių“, „Paties baisiausio filmo“, „Amerikietiško pyrago“ ir „Kiečiausių Spartos vyrų“ populiarumas turėtų kelti nerimą tėvams ir atskleisti, kaip elgiasi ir kaip kalba jų vaikai, kai niekas nemato.
Edvinas Pukšta

Aktorės suvaidinta baleto šokėja galėjo sudominti ir kitais statistiniam lietuviui nesvetimais bruožais: žūtbūtiniu noru išgarsėti, padaryti įspūdį tėvams, pasirodyti lyderiu publikos akyse, nugalėti konkurentą, perdėtu pasiaukojimu dėl tikslo, savo kūno niokojimu dėl pripažinimo ir geresnio atlygio.

Pažiūrėkite, kas vyksta atrankose į įvairiausius realybės šou, modelių peržiūrose dizainerių kolekcijoms demonstruoti ar amžiname „Lietuvos ryto“ purvo kare su „Žalgiriu“. „Juodosios gulbės“ baleto užkulisiai yra tik įrankis, o kontekstas paslėptas giliau. Labai gerai, kad tokie filmai vis dėlto ateina iki lietuviško repertuaro ir skatina pamąstyti.

Kitokias emocijas provokuoja Alejandro Gonzálezo Iñárritu liūdna drama „Biutiful“, kuri režisūriniais triukais pravirkdo jautresniuosius, bet pasėja mintį, kad mūsų pasaulyje nėra jau taip blogai, kad reikia išmokti branginti tai, ką turi, ir džiaugtis kiekviena gražia diena.

Nesusikalbėjimai ir emigracija

Norime to ar nenorime, bet vis daugiau panašios tematikos filmų sulauksime artimiausioje ateityje, nes dabar tai madinga, nauja ir populiaru. Antrą vietą Berlyno publikos simpatijų balsavime užėmusi Argentinos romantinė drama „Sienos“ (Medianeras) taikliai, jautriai ir intriguojančiai apžvelgė žmonių bendravimo nesklandumus, socialinius atsiskyrimus ir nesusikalbėjimus dėl įvairiausių smulkmenų dideliame mieste.

„Kino pavasario“ konkursinę programą pradėjusi rumunų romantinė komedija „Labas, kaip sekasi?“ galėtų lengvai konkuruoti lietuviškame repertuare, nes šeimos santykių krizė ir naujos meilės paieškos internete – nesvetima tema mūsų mentalitetui.

Būtų daug naudingiau, jei Lietuva gautų progą pamatyti Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ prisijaukinusią dramą „Naderas ir Simin skiriasi“ (Nader and Simin, A Separation), kuri anksčiau ar vėliau pasieks mūsų kino ekranus bent keliems seansams.

Režisierius Asgharas Farhadi nusitaiko į Irano socialines realijas, bet jos atrodo aktualios ir artimos visiems, nes prabyla apie santykius byrančioje šeimoje, kai vaikui tenka atsakomybė pačiam apsispręsti, su kuo norėtų likti – mama ar tėčiu. Emocingas filmas giliai paliečia žūtbūtinį norą emigruoti ir ieškoti laimės kituose kraštuose. Irane svajones išvykti sukelia nepasitikėjimas valdžia, darbo trūkumas ir skurdas, bet juk tie patys motyvai kasdien susodina po šimtą ar daugiau lietuvių į Londono ar Dublino kryptimi kylantį „Ryanair“ lėktuvą.

Namus paliekantiems tautiečiams turėtų būti naudinga iš filmų pasimokyti, ką reiškia jaustis imigrantu svetimame krašte.

Steveno Spielbergo „Terminale“ žemėlapyje neegzistuojančios Rytų Europos šalies pilietis Tomas Hanksas apsigyvena Niujorko oro uoste ir atranda meilę (pagal tikrą istoriją sukurtą filmą pamatė 15,5 tūkst. žiūrovų).

Peterio Weiro „Žalioji korta“ romantiškai pasakoja, kaip restorano padavėjo Gérard’o Depardieu ir svajonių butą ketinančios įsigyti Andie McDowell fiktyvi santuoka virsta įsimylėjimu. Romantiškose „Piršlybose“ kanadietė su pasibaigusia galioti JAV viza Sandra Bullock nuo gresiančios deportacijos gelbėjasi vedybomis su jaunesniu pavaldiniu Ryanu Reynoldsu (27,7 tūkst. parduotų bilietų).

Šia proga puikiai tiktų netgi daugeliui žinoma fantastinė veiksmo komedija „Vyrai juodais drabužiais“, kurioje imigrantų dalią Žemėje išbando įvairiausio sukirpimo ateiviai iš kitų planetų.

Jaunimo keiksmai ir vyresniųjų nostalgija

Lietuvos repertuare besąlygiškai šeimininkauja prabangioji Holivudo artilerija, kuri bando nugalėti žiūrovus akimirkos įspūdžiu ir tobulėjančiais specialiaisiais efektais. Tik retas režisierius sugeba, be kvapą gniaužiančios pramogos, suteikti peno mintims ir drįsta palikti neišaiškintą pabaigą su klaustukais (Christopherio Nolano „Pradžia“).

Čempioniškai bilietus parduodančiuose ir patriotiškumą ugdančiuose trileriuose bei fantazijų epuose kartais būna paslėptų prasmingų komentarų apie didvyrišką kovą dėl valdžios ar nepriklausomybės („Žiedų valdovas“, „Gladiatorius“, „Troja“) ir sąsajų su gyvenimo realybe, bet tuos kabliukus pastebi ne kiekvienas žiūrovas, o paaugliams nerūpi gilesnė prasmė, kai aplinkui kas nors šaudosi, daužosi, važiuoja.

Jiems daug įdomiau, kai iš ekrano sklinda keiksmažodžių lavina, seksualiai užlankstyti pokštai ar nešvankios parodijos. „Kietakiaušių“, „Paties baisiausio filmo“, „Amerikietiško pyrago“ ir „Kiečiausių Spartos vyrų“ populiarumas turėtų kelti nerimą tėvams ir atskleisti, kaip elgiasi ir kaip kalba jų vaikai, kai niekas nemato.

Užtat nepamirštama nostalgija praeičiai ir melancholiški prisiminimai atveda į kiną net vyresnius žiūrovus, kurie jau buvo įpratę ilsėtis su televizijos serialais. Rusiška šventinė komedija „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!“ (net 118,7 tūkst. litų) tik pas mus galėjo ažiotažiškai surinkti daugiau nei milijoną, nes televizija įpratino kelias kartas prie tradicijos, kad palydint senuosius ir pasitinkant naujuosius privaloma n-ąjį kartą sugrįžti į butą Leningrade (Sankt Peterburge).

Vienas bandymas pavyko, tad holivudiniu ritmu uždarbiaujantys Rusijos prodiuseriai vieną po kito pradėjo reanimuoti užmirštus tarybinius serialus (ko gero, tuoj ateis ir „Alisos iš ateities“ eilė).

Katastrofų manija

Pasaulio pabaigą trimituojantys ir atvirukinius miestus griaunantys katastrofų trileriai („2012“, „Diena po rytojaus“, „Gilus sukrėtimas“, „Transformeriai“, „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“) leidžia šelmiškai pasidžiaugti, kad mūsų nėra ten, kur puola ateiviai, meteoritai, robotai, teroristai ar staiga keičiasi klimato sąlygos. Juk statistiniam lietuviui visuomet smagiau, kai kaimynui atsitinka nelaimė.

Vos tik Japoniją supurtė galingiausias žemės drebėjimas ir paskandino miestus po purvo bangomis, šiurpinantys vaizdeliai realistiškai priminė tai, ką kine mums rodo etatiniai pasaulio griovėjai Rolandas Emmerichas ir Michaelas Bay.

Dar įdomiau, kad tikros tragedijos sukrėsta studija „Warner Bros.“ atšaukė Japonijoje ypač mėgstamo Clinto Eastwoodo mistinės dramos „Anapus“ (filmas iki šiol blaškosi Lietuvoje be konkrečios datos) visus seansus dėl pernelyg tikroviškai pavaizduoto 2004 m. cunamio Tailande (vaizdo efektų burtininkai už tai buvo nominuoti „Oskarui“).

Nieko nebijantis ir jokių standartų nesilaikantis danų provokatorius Larsas von Trieras jau baigia fantastinę dramą apie garantuotą pasaulio pabaigą ir Kanų festivaliui planuojama „Melancholija“ (Melancholia) be laimingos pabaigos žada pašiurpinti pačius drąsiausius žiūrovus.

Laukiamiausiame 2011 m. filme „Gyvybės medis“ (The Tree of Life) paslaptingasis režisierius Terrence’as Malickas ketina siurrealistiniais vaizdais ir fantazijomis prabilti apie gyvenimo prasmės paieškas šiuolaikiniame pasaulyje.

Lyderio įgūdžiai

Nuo visiškos griūties galėtų išgelbėti tik mūšiui su blogiu tautą suvienijantis lyderis. Toks kaip Tadas Blinda (režisieriaus Donato Ulvydo filmas planuoja debiutuoti rugsėjį) ir lietuvių mentalitetui ypač artimas „Robinas Hudas“ (Ridley Scotto istorinis epas jodinėjo su 42,3 tūkst. žiūrovų), kurį kaip savą užaugino kultinis televizijos serialas.

Su šiuo herojumi užaugusi šiuolaikinė karta dar nepamiršo, kaip po kiekvienos serijos Vilniaus ir kitų miestų miškuose būriavosi jaunimas, gamindavo ginklus, skirstydavosi vaidmenimis ir imituodavo mūšius.

Panašiai po eilinio „Greitų ir įsiutusių“ pasivažinėjimo kino teatruose elgiasi nelegalių ir pašaliniams pavojingų lenktynių padailintais automobiliais organizatoriai. Penktoji beprasmiško trilerio dalis jau pildo benzino atsargas, tad visiems greičio mėgėjams vėl reikėtų priminti – nekartokite to patys savo kieme.

Susitapatinimas su lyderiu, valdžios ir turtų troškulys, nenuslopstantis siekis užgrobti silpnesnį ir išplėsti savo įtakos zoną – visa tai perteikta istorinėje biografinėje dramoje „Aleksandras Makedonietis“.

Oliverio Stone’o skandalingasis filmas buvo nuožmiai kritikuojamas Amerikoje, bet Lietuvoje nuvertė kalnus (53,5 tūkst. žiūrovų) ir didžiausią paklausą turėjo tarp solidžių verslininkų, kurie iš pasaulio užkariautojo laimėjimų sėmėsi valdymo įgūdžių. To paties režisieriaus biografinė drama „W.“ apie nemėgstamą JAV prezidentą George’ą W. Bushą nepasiekė Lietuvos dėl politinio kino nepopuliarumo tarp masinės auditorijos.

Garsųjį politiką ironiškai pašiepiantį ir nežinomus jo gyvenimo peripetijas šarmingai paviešinantį filmą reikėjo parodyti mūsų valdžios vyrams. Jie turėtų džiaugtis, kad Lietuva neturi tiek daug pinigų drąsiam režisieriui, kuris išdrįstų surinkti laikraščiuose neskelbiamą informaciją ir parodyti rūpestingojo ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus, nušalinto prezidento Rolando Pakso ar visus postus okupuoti siekiančio Viktoro Uspaskicho kitokį veidą.

Ekonominė krizė ir politinės intrigos

Gaila, kad stiprūs politinių realijų filmai apie istorinius asmenis „Frostas prieš Niksoną“, „Informatorius“ ir „Čarlio Vilsono karas“ Lietuvoje liko deramai nepastebėti. Tikriausiai žiūrovams užtenka per televizorių drabstomo purvo ir jie netrokšta susipažinti su užsienio politikos veikėjų vargais.

Pagarba George’ui Clooney, kuris gauna solidžius honorarus pramoginiame kine, bet pats ryžtasi režisuoti rimtas dramas, kurias žiūri rinktinė mažuma. Istorinė drama „Labanakt ir sėkmės“ apie nedorą JAV senatorių nuginklavusį televizijos žurnalistą mūsų repertuare nepardavė nė tūkstančio bilietų, bet dažnai išnyra televizijų tinkleliuose.

Artėjantį rudenį populiarusis aktorius pats vaidins politinėje satyroje „Kovo menkės“ (Ides of March) ir režisuos purvinąsias technologijas per prezidento rinkimus. Beveik nėra tikimybės, kad mūsų platintojai susidomės nauju intriguojančiu kūriniu, tad jį teks gaudyti kitais įmanomais kanalais.

Ekonominės krizės priežastis išsamiai ir bauginančiai išnagrinėjęs dokumentinis filmas „Savų darbas“ pasirodė Lietuvoje tik keliais išskirtiniais festivaliniais seansais, bet „Oskaru“ apdovanotą Charleso Fergussono tyrimą tiesiog būtina parodyti ne tik šios srities ekspertams, bankininkams, finansininkams ir politikams, bet ir paprastiems piliečiams.

Juos greičiausiai papiktins ir sukrės žinia, kad finansų sistemos problemos ir mokesčių didinimas tiesiogiai susiję su nepasotinamai godžių turtingų žmonių nusikaltimais, už kuriuos jie iki šiol nėra nubausti. Paviršutiniškiau ir stilingiau pinigų valdžią, godumo šaknis ir bankininkų aferas apdoroja O. Stone’o finansų drama „Volstritas: pinigai nemiega“ (Wall Street: Money Never Sleeps), kurios sklaidą Lietuvoje papildomai paskatino mėgstami aktoriai ir Michaelo Douglaso liga.