Ko Martinas Scorsese išmoko iš Jono Meko?
Prieš kelias dienas kalbėdamas viename svarbiausių Tribecos filmų festivalio renginių, Martinas Scorsese prisipažino: „Man pasisekė, kad galėjau filmuoti septintojo dešimtemčio pradžioje, tuo metu, kai kūrė tokie žmonės kaip Johnas Cassavetes ir Jonas Mekas. Tam tikra prasme po to, kai Cassavetes nufilmavo „Šešėlius“, niekas nebegalėjo sėdėti sudėjęs rankas ir atsikalbinėti – „aš noriu kurti filmą, bet neturiu šio ar ano“. Tereikėjo paimti į rankas kamerą, turėti stiprią valią ir būti bepročiu. Tiksliau būti dideliu bepročiu. Ir išlikti juo visą laiką“.
Tada Scorsese, norėdamas pateikti gyvą šių žodžių įrodymą, mostelėjo ranka į šalimais sėdintį Souleymaną Cissé. Po savo pirmojo filmo režisierius iš Malio susidūrė su represijomis, patyrė valdžios persekiojimus, galiausiai pateko į kalėjimą. Nepaisant visko, išėjęs į laisvę, Cissé toliau užsiėmė kinu. „Jūs patys matote. Turi būti tikrai labai dideliu bepročiu,“ – pridūrė „Oskaro“ laureatas, sukeldamas ovacijų ir juoko bangą.
Beprotystė, kurią čia turėjo omenyje legendinis Niujorko režisierius, nėra jokia psichinė liga ar smegenų veiklos sutrikimas, bet greičiau sąmoningas ir skaidrus pasirinkimas, M. Foucault žodžiais tariant, nepaklusti į rezultatus orientuoto diskurso tvarkai. Tačiau būtent šis nepatogus pasipriešinimas valdančių institucijų, o ir šiaip daugumos „sveikų“ ir pragmatiškų piliečių akyse yra sutapatinamas su išprotėjimu.
Tribeca ir Osama. Tarp keršto ir traumos
Užuominą apie tokią pačią beprotystę galima atrasti ir prieš kelias dienas finišavusio Tribecos filmų festivalio idėjoje. Jo svarbiausias apibūdinimas, atrandamas visuose prisistatymuose – nuo vikipedijos iki gatvėse dalinamų lankstinukų – teigia, kad tai yra atsakas į 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykius Niujorke. Ir ironiška, ir simboliška, kad festivalio uždarymo naktį pasaulio naujienų agentūros paskelbė apie Amerikos specialiųjų tarnybų sumedžiotą Osamą Bin Ladeną. Niujorkiečiai plūstelėjo į Tribecos rajono gatves, kurio pašonėje prieš dešimt metų stovėjo Pasaulio prekybos centras, kad šūkiais ir skanduotėmis pasidžiaugtų priešo mirtimi.
Tačiau Scorseses draugo ir aktoriaus Roberto De Niro prieš dešimt metų pradėtas rengti kino įvykis siekė ne tiek suduoti atkirtį teroristams ar užpildyti ištuštėjusias apatinio Manhattano kavines, bet greičiau pasipriešinti revanšistinei, į karą karu reaguojančiai ideologijai. Žinoma, nedaug šansų, kad mažo biudžeto nepriklausomų filmų demonstravimas kaip nors paveiktų sausakimšose metro stotyse bombas sprogdinančius savižudžius. Tačiau žaizdų gydymui ir keršto troškimui jis šiokią tokią įtaką gali padaryti. Kol galingieji žvangina ginklais ir žudo susitaikymo vardan, menininkai ir publika stoja akistaton su traumos padariniais.
Jeigu reikėtų įvardinti geriausiai šią atsako idėją išreiškiantį šių metų programos filmą, aš pasirinkčiau „Pilkąją medžiagą“ (Matière Grise; rež. Kivu Ruhorahoza). Viena pirmųjų genocido nualintos Ruandos (!) vaidybinių juostų nebuvo viešai pernelyg pagirta. Negana to, dauguma festivalį apžvelgusių kritikų užkulisiuose burbėjo dėl lėto ir varginančio tempo, kuris, mano galva, šiam filmui tiko kaip niekam kitam. Juosta apie tai, kad joks kraujas ir jokia fiziologija negali perteikti skerdynių ir prievartavimo patirties pavirsta į spengiančią tylą tarp dviejų psichiatrinės ligoninės pacientų – visas įmanomas smurto formas patyrusios moters ir karo žiaurumus vykdžiusio vyro.
Kivu Ruhorahoza nepasakoja žiaurumų istorijos – nes, tiesą pasakius, – kaip įmanoma adekvačiai atvaizduoti genocidą? Kiek litrų dirbtinio kraujo išlieti, kad publika išgyventų kankinių siaubą? Kokios išradingos ir atviros turi būti prievartavimo scenos, kad net vyriškąją auditorijos dalį ištiktų empatiškas kančios praregėjimas? „Pilkoji medžiaga“ leidžia suprasti, kad traumos turi kažką bendra su pasikeitusiu laiko išgyvenimu.
Siaubu persismelkusi nepakeliama trukmė panardina į kinematografiškai magišką budelio ir aukos susitaikymo terapijos seansą, kai tai, kas nutylėta, tampa iškalbingiau negu tai, kas galėjo būti parodyta. Galbūt todėl galimybėmis pritvinkusioje tuštumoje pakibusiam aktoriui Ramadhanui „Shami“ Bizimanui festivalio žiuri ryžosi skirti apdovanojimą už geriausią vaidmenį.
Ir būtent šis – drįsčiau pasakyti – nežiūroviškiausias festivalio filmas, mano akimis, išreiškia dviejų Tribecos festivalio globėjų – De Niro ir Scorseses – tikėjimą, kad kinas vis dar gali atverti tik beprotiškomis priemonėmis pasiekiamus, vėl cituojant Scorsese, „unikalius pasaulius“. Alternatyvius ir ne visada populiarius pasaulius, kuriuose kerštas yra ne tik neįmanomas, bet ir beprasmis – juk Osamos mirtis nepagerino rugsėjo 11-osios dramą išgyvenusiųjų likimų. Pasaulius, kurie neprieinami vyraujantiems mokslo, politikos, ideologijos ir ekonomikos diskursams. O visų labiausiai neprieinami žiniasklaidai, šiomis dienomis besimėgaujančiai tikromis ir suklastotomis sušaudyto Bin Ladeno galvos nuotraukomis.
„Bang bang klubas“. Kraugeriai, maitvanagiai ir žiniasklaida
Cinišką informacijos priemonių prigimtį iš dalies demaskuoja ir kitas Tribecos programos filmas. Steveno Silverio „Bang Bang klubas“ pasakoja realiais faktais pagrįstą keturių fotoreporterių istoriją, kurie stovėdami Pietų Afrikos pilietinio karo skerdynių epicentre į pirmuosius laikraščių puslapius siuntė ištaškytų smegenų, deginamų konvulsijų ir tampomos agonijos nuotraukas. Jų beatodairiška drąsa iš esmės pakeitė šios profesijos sampratą, negailestingai atsigręždama prieš juos pačius. Du iš keturių žuvo, vienas vėliau Afganistane neteko kojų, o ketvirtasis buvo sunkiai sužeistas.
Toks pasiaukojantis heroizmas yra mažų mažiausiai dviprasmis – leisdamas pasauliui sužinoti apie vykstančius žiaurumus, jis kartu įtvirtina kraugerišką naujienų populiarumo principą „when it bleeds, it leads“. Dar daugiau, fotografijos teoretikės Susan Sontag žodžiais tariant, iki virtualumo pakylėdamas svetimą skausmą, jis pripratina auditorijas prie pornografinio pasigėrėjimo išdarkytais ir kenčiančiais kūnais.
Tačiau didžiausiu etiniu rezonansu filme suskamba epizodas apie „Pulitzerio“ nugalėtoją Keviną Carterį. 1993 m. nufotografavęs maitvanagį, kuris tyko išbadėjusio ir iki maitinimo centro neprišliaužusio Somalio berniuko mirties, jis ne tik sužibėjo pirmuosiuose „New York Times“ puslapiuose, bet ir pelnė prestižiškiausią fotožurnalistikos apdovanojimą. Ir nors nuotrauka sukrečianti, ji iškelia labai nepatogų klausimą – ar fotografas padėjo berniukui išgyventi? Tiek personažas, tiek filmo kūrėjai išsisuka nuo atsakymo, šitaip į jį simboliškai pateikdami. Visur besiskverbiančios žiniasklaidos eroje, mes patys tapome vizualumo maitėdos, tuo pačiu ir veidmainiškai aikčiojančios, ir mintančios merdinčių kūnų reginiais.
Apie kiną, kuris neduoda atsakymų
Prancūzų filosofas Deleuze’as paskaitoje kino studentams yra pasakęs: „Meno kūrinys neturi nieko bendra su komunikacija. Priešingai, esama fundamentalaus artumo tarp meno kūrinio ir pasipriešinimo akto“. Žiniasklaida, nuolat pabrėžianti savo iliuzinę laisvę, iš esmės yra priklausoma nuo interesų grupių ir reklamos užsakovų. Todėl Deleuze’as kine įžvelgia unikalią galimybę – kurti alternatyvą naujajam informacinio tipo despotizmui.
Tai nereiškia, kad, pvz., filmas nesiunčia kokios nors „žinutės“ – moralinės, ideologinės ar politinės pozicijos. Anaiptol – banali tiesa, kad turinys meninių priemonių dėka tampa įtaigesnis, lieka galioti. Tačiau jeigu meno vertę prilyginsime pranešimui, gausime modelį, kuris daugiau mažiau tinka reklamai. Užsakovas suformuluoja informaciją apie parduodamą produktą arba paslaugą, o kūrybininkai atranda konkrečiam atvejui tinkamą išraišką.
Tačiau, kita vertus, menas kaip jokia kita (o gal net vienintelė?) žmonijos veiklos sritis leidžia galioti paradoksams, daugialypiškumui, priešybių rezonansui, trumpiau tariant, visiems tiems dalykams, kurie kelia alergiją pažadus dalinantiems politikams, naujienų redaktoriams arba, pvz., naują automobilio modelį parduoti mėginantiems rinkodaros specialistams. Informacija – juk jos tikslas yra ką nors įteigti – veikia tuo geriau, kuo paprastesnė ir aiškesnė jos siunčiama žinutė.
Būtent atsivėrimas neišsprendžiamai – tiek etinei, tiek estetinei – dviprasmybei persmelkia ryškiausius Tribecos festivalio filmus – visų pirma konkursinėje programoje geriausio meninio filmo titulą pelniusias švedės Lisos Aschan „Beždžiones“ („Apflickorna“) ir už geriausią režisūrą įvertinto jaunojo Korėjos genijaus Park Jungbumo „Musano dienoraščius“ („Musan Il-gi“).
Pirmuoju atveju tema tampa skirtingose dviejų merginų trajektorijose išryškėjusi klampi seksualumo ir egoizmo amalgama. Penkiolikmetė Ema trokšta tapti arklių akrobatikos komandos lydere, todėl manipuliuoja švelniai homoseksualiu treniruočių draugės dėmesiu. Septynmetė jos sesuo, reikalaudama pedofiliškų glamonių iš savo paauglio pusbrolio, puošiasi tigriniu maudymosi kostiumėliu. Ir nors sklandžiai papasakota istorija pasiekia artikuliuotą pabaigą, „Beždžionės“ priešinasi stereotipiniam apibendrinimui apie „pagrindinę filmo mintį“, o tuo pačiu įtaigiai atveria būklę, kurios jokios dorovės normos negali nei apibrėžti, nei išsemti.
„Musano dienoraščiai“ primena geriausius Larso Von Triero darbus. Milimetriniais kameros judesiais demaskuojamas kieviename „teisingame“ poelgyje paslėptas savanaudiškas noras prisitaikyti pasiūlo keistą ir sunkiai paaiškinamą finalo patirtį –tik filmo jėga įmanoma laimės scenoje žiūrovų gomurį pripildyti salsvu kompromiso skoniu. Kompromiso, kuris yra tragiškas, bet neišvengiamas, jei norime išlikti menkystų egzistenciją propaguojančioje visuomenėje. Nemaloni akistata su vertybėmis, kurių neįmanoma pritaikyti, apglėbia žiauriu ir paprastu klausimu – ar išdavystė tėra vienintelis būdas išgyventi?
Panašią – išeities nesiūlančią, bet bukiems stereotipams nepasiduodančią moralės ribą – čiupinėjo ir dar keletas Tribecos filmų. Peterio Mullano „Neds“ arba niekam nežinomo režisieriaus iš Idaho Jaffe Zinno „Stebuklingas slėnis“ („Magic Valley“) leido galutinai pasitvirtinti, kad etinė kontraversija, kurios neįmanoma išspręsti nuteisiant arba grūmojant pirštu, yra viena galingiausių ne tik šio festivalio, bet ir šiuolaikinio kino apskritai temų. Pakanka prisiminti, kad jai neabejingi yra ir tokie meistrai kaip minėtasis Larsas Von Trieras ar Michaelis Haneke.
Epilogas
Nors Tribecos festivalyje, be kita ko, buvo daug vidutiniško, konjunktūriško, tariamai meniško, mėgėjiško, net komercinio kino, ir tik penktadalis programos buvo vertas dėmesio, šios mažumos visiškai pakako palaikyti Deleuze‘o pasipriešinimo dvasiai. Jo pakako ir tam, kad sekdami Scorseses, Meko ir Cassaveteso beprotyste, Osamos mirties naktį ne visi pasiduotų keršto džiaugsmui. Galų gale jo pakako ir tam, kad iš svetimų žaizdų ekranuose varvantis kraujas ne visiems pasirodytų toks paprastas ir vienaprasmis.
