"Mes, kultūra, valdžios neturime, o valdžia neturi kultūros", - filme kalbėjo V.Tarasovas.
"Jei Kultūros ministerija išnyktų, aš turbūt asmeniškai to niekaip nepajusčiau", - sakė A.Mamontovas.
Kai kurie filmo herojai tvirtino, kad menas sukomercionalėjo, o principai iš esmės tarp sovietinės sistemos ir dabartinės išliko tie patys - tik norint užsidirbti reikia įtikti ne Komunistų partijai, o komercijai.
"Suprantu, kad kažkas negerai šitoje valstybėje. Labai nedaug trūksta, kad aš neapkęsčiau šios valstybės", - tvirtino filme A.Puipa, fone dar stovinčios, bet po kelių dienų sugriautos Lietuvos kinos studijos fone.
"Mes labai stipriai atsiliekame šiandien nuo pačių artimiausių kaimynų (...) Aš galiu jums duoti pavyzdį - įsivaizduokite, kad ministras pirmininkas ar kultūros ministras, pavyzdžiui, J.Marcinkevičiui sako: "Klausyk tu ten kažką rašai, girdėjau? Kiti rašo? Tai jūs ten kažkaip susiorganiziuokite biblioteką, kad galėtų visi paskaityti, nes niekas nežino, ką jūs ten rašote", - tvirtino Š.Bartas.
Pagrindinę filmo temą - laisvę kurti, pasak režisierės, pasufleravo intelektualių žmonių ir menininkų išaugęs emigravimas.
"Prasidėjusi intelektualinė emigracija pasidarė dabar labai aktuali, pradėjau aiškintis ir pradėjau eiti atatupsta, nuo ko visa tai prasideda ir kodėl visa tai vyksta, kada buvo geriau. Gal negalėjome niekur vykti, gal buvo geriau. Filmas akivaizdžiai tą ir pasakė, kad, kai negalėjome važiuoti, galbūt geriau kūrėme, kai galėjome išvažiuoti, kūryba baigėsi", - sakė R.Čekuolytė.
Ji sakė, kad ir pati ketina emigruoti. Anot kūrėjos, ne visi menininkai sutiko kalbėti, esą teatro režisierius Eimuntas Nekrošius atsisakė dėl to, kad neva tvirtino norėjęs dar dirbti Lietuvoje.
"(Taip yra) dėl kultūros politikos nebuvimo. Nėra Lietuvoje valstybinės kultūros politikos", - teigė režisierė.