Filmas idealus ir dėl istorinio konteksto. Kas labiau paperka, jei ne įsivaizdavimas, kad įvykiai kino ekrane vyko iš tikrųjų? Nesvarbu, jei realumo faktorius labai išdailintas, nugludintas, kiek pakeistas ir stipriai supaprastintas – kad tik viskas būtų aišku ir visiems suprantama. Iš istorijos “pasiskolintas” scenarijus dažnai nebūna istorinis.
Puikus režisieriaus Wolfgango Peterseno (Volfgango Peterseno) sprendimas buvo ir trečias jo žingsnis – masinės kompiuterinės scenos. Kaip kitaip perteikti istorinio mūšio galybę, jei ne “prištampavus” milijono laivų bei milijono karių, kurių būrio galas skęsta tarsi rūke? Jei mūšis buvo toks galingas, tai taip ir turi atrodyti.
Tad “Trojai” kaip ir nieko daugiau be laiko ir investicijų grąžos jau seniai patikrintų “vertybių” – dailaus Holivudo aktoriaus, prisidengimo istoriniu kontekstu, masinių scenų bei dramatiškos meilės ir karo siužeto linijos – netrūksta. Nebent norėtųsi originalesnės istorinių įvykių interpretacijos, stipresnių istorinių asmenybių charakteristikų ar kažko, ką dar “išsineštum” iš kino salės.
“Troja” serga liga, būdinga daugeliui “istorinių” juostų – perdėtu heroizmu. Regis, be stipriai viršytos heroizmo injekcijos, personažo charakteris negali būti išbaigtas. Tiek “Trojoje”, tiek “Gladiatoriuje”, tiek “Paskutiniame samurajuje” ar daugelyje kitų panašaus žanro filmų herojus atstovauja istoriją, “tempia” ją, o ne istorija iškelia herojų. “Trojoje” istorinės asmenybės – Spartos karalius Menelajas, Mikėnų karalius Agamemnonas, Trojos karalius Priamas bei princas Hektoras – tampa veik epizodinėmis figūromis šalia Achilo.
Filme itin sureikšmintas pastarojo personažas – akcentuojamas jo maištingas būdas (“Aš neturiu karaliaus”), kiek dirbtinai bandoma atskleisti jo abejones dėl pasirinkimo – šeima ir sėslus gyvenimas ar nemirtinga kario šlovė? Pižoniškas jo elgesys mūšio lauke, grubumas ir nepagarba dievams (“Dievai mums pavydi, nes mes gyvenam laikinai, todėl labiau viskuo džiaugiamės”) disonuoja su vėliau atsiskleidusia jautriąja jo sielos puse, jausmais, demonstruojama pagarba priešui.
“Žiedų valdovu” išpopuliarėjęs santūrusis elfas Orlando Bloomas (Orlandas Blumas) “Trojoje” – bailus princas, kurio meilė Spartos karalienei Elenai (Diane Kruger) ir tampa karinio konflikto pretekstu. Istoriniuose epuose apdainuotas nežemiškas Elenos grožis juostoje – blankus ir tuščias.
Tad “Troja” – dar vienas pavyzdys, kad istoriniai filmai kuriami ne apie istoriją, o apie jos herojus, tiksliau, istorinės asmenybės “padaromos” herojais. Kitokia istorija Holivudui nelabai reikalinga.
