Visi šie epai ir tapo scenarijaus, kurį parašė vienas gabiausių Holivudo scenaristų Davidas Benioffas ("25-a valanda") pagrindu. Tačiau į gerai žinomą siužetą jis pažvelgė iš XXI a. Niujorko gyventojo, išgyvenusio rugsėjo 11-ąją, pozicijų. Gražuolės Elenos pagrobimas graikams yra tik pretekstas pulti miestą, garsėjantį savo turtais, grožiu ir kultūra. Už jo slypi graikų noras valdyti pasaulį. Žiūrėdama šią savaip puošnią, bet su istorinio koloso žanro dėsniais tarsi ir nediskutuojančią karinę dramą, prisiminiau visai kitokios kraujo grupės filmą – Denys Arcando "Barbarų įsiveržimus". Jo mirštantis herojus naująją kartą ir jos vertybes prilygina barbarų apsupčiai. Tačiau istorijai rutuliojantis darosi aišku, kad barbarai niekur ir nebuvo pasitraukę. Jie visada šalia. Be jų apskritai niekas nevyktų. Peterseno filme barbarais tampa graikai, iš kurių Europa kildina savo kultūrą. Tuo paradoksu man jis ir artimas ironiškai Arcando dramai.

Be abejo, filme galima įžvelgti ir kitą potekstę. Troja – tai tas pasaulis, kurio ribos simboliškai žymi civilizacijų ribas. Tačiau "pritempinėti" filme vaizduojamų įvykių prie to, kas dabar vyksta Irake, Izraelyje, Afganistane, vis dėlto neverta. "Troja" sukurta pagal istorinio koloso žanro dėsnius, pagal juos filmą ir reikėtų vertinti.

XX a. pradžioje Italijoje atsiradusio žanro tikslas buvo stebinti žiūrovus įspūdingais vaizdais, tūkstančiais statistų ir mitologiniais personažais. Šis istorinio (tiksliau būtų – pseudoistorinio) kino žanras šiek tiek mutavo, kai persikėlė į Holivudą. Tačiau masinio žiūrovo sąmonėje jis pirmiausia siejasi ne su neseniai ir Vilniuje parodyta italų "Kabirija", o su amerikietiškais reginiais, kad ir Stanley Kubricko "Spartaku" ar daug vėlesniu Ridley Scotto "Gladiatoriumi". Vokietis Wolfgangas Petersenas ir nesirengia ginčytis su tradicija, juolab kad žanrinis kinas (nesvarbu, karinis, kovinis ar pan.) visada buvo stiprioji jo savybė. Tad ir "Trojoje" jis pirmiausia kuria grandiozinį reginį, "paskanintą" Holivudo žvaigždėmis. Ryškiausia jų, be abejo, yra Bradas Pittas, pasak filmo reklamuotojų, pasirodantis nuogut nuogutėlis. Galėčiau dėl to pasiginčyti, bet ne tai svarbiausia. Man regis, tokio žanro filmo sėkmė visada priklauso nuo to, kaip pavyksta suderinti reginį ir žvaigždę.

Reginys tikrai įspūdingas. Režisieriui pavyksta sukurti didingus, kartais laukine archaika dvelkiančius vaizdus, nelabai piktnaudžiaujant kompiuterinės animacijos galimybėmis. Tai ir graikų laivais nusėta jūra, kai nenumaldomai artėjama prie Trojos, ir pagrindinių herojų dvikovos, ir naktis po mūšio, kai graikai degina savo mirusiuosius, ir Trojos žlugimo vaizdai. Kitaip nei daugelyje panašaus pobūdžio juostų, tiesiog trykštančių spalvų margumynu ir taip paliekančių totalaus kičo įspūdį, "Trojos" kūrėjai sėkmingai išnaudoja skirtingų spalvų gamas, apibūdindami ir išskirdami skirtingas kovojančias stovyklas. Rodant graikus dominuoja ruda žemės spalva, grubios audinių faktūros. Trojos gyventojai šalia jų – daug puošnesni, rafinuotesni. Jų drabužiai ir papuošalai – brangesni ir ryškesni. Jų namai – tarsi žalumos oazės smėlio dykumoje.

Pagrindinis filmo herojus Achilas atsiduria tarpinėje erdvėje tarp tų dviejų skirtingų kultūrų. Filmo autoriai trumpam jį parodo namuose, kartu su Patroklu žaidžiantį kovas, kurios, deja, atrodo tarsi atklydusios iš rytietiškų kung fu filmų. Kita vertus, Achilas ir yra pats dviprasmiškiausias filmo personažas. Jis – garsiausias savo laikų kovotojas, tačiau šlykštisi kova. Brado Pitto Achilo reakcijos, žvilgsniai dažnai kupini beprasmybės, labiau būdingos garsiausiam 6-ojo dešimtmečio "maištininkui be priežasties" Jamesui Deanui. Achilas tarsi ir suvokia savo padėties ir kovos beprasmiškumą, jis supranta, kad reikalingas graikams tik tam, kad šie pasiektų savo tikslus, kurie padės toli gražu ne tautai, o konkretiems valdovams. Todėl jis atvirai šlykštisi Agamemnonu ir Menelajumi, nes šie paprasčiausiai juo naudojasi. Odisėjui tenka ilgai įkalbinėti Achilą, kad šis vyktų į Troją. Bene svarbiausia filmo scena tampa susitikimas su motina (garsi britų aktorė Julie Christie, kadaise vaidinusi "Daktaro Živago" Larisą). Ji paaiškina sūnui pasirinkimo prasmę. Jei jis liks namuose, susilauks vaikų, nugyvens ilgą gyvenimą, bet neišliks istorijoje. Jei vyks į Troją ir nugalės, bus nemirtingas. Ne fiziškai, bet visiems laikams išliks žmonijos atmintyje. Achilas pasirenka antrąjį variantą ir kartu – mirtį.

Pasirinkimo klausimas iškyla ir kitiems filmo personažams. Erico Banos Hektoras pasirenka pareigą ir mirtį, nors yra labai prisirišęs prie savo šeimos. Peterio O’Toole’o Priamas suvokia neišvengiamą savo sukurtos karalystės žlugimą. Dekadentiškos "Trojos" nuotaikos atskleidžia dar vieną istorinio reginio bruožą: jo kūrėjai rodo senus laikus, bet filmų personažai elgiasi kaip šiuolaikiniai žmonės. Terapines kino galias šis žanras demonstruoja itin akivaizdžiai – kiekvienas žiūrovas nors trumpam gali susitapatinti su mitų herojais.

Bradas Pittas, be abejo, yra "Trojos" solistas. Tačiau aktoriaus meistriškumu jam nenusileidžia nei Ericas Bana, nei Agamemnoną suvaidinęs Brianas Coxas, nei Seanas Beanas, kuris filme įkūnija Odisėją, nei pastaruoju metu baisūnų vaidmenimis išgarsėjęs Brendanas Gleesonas (Menelajus). Deja, visų įvykių pretekstas – gražioji Elena, tokia, kokią ją matome filme, mažų mažiausiai verčia gūžčioti pečiais. Vokiečių modelis Diane Krüger nemoka vaidinti, o jos grožis toks banalus, kad žiūrėdama į Eleną mačiau brangių parduotuvių pardavėjas ir lietuvių grožio konkursų dalyves. Suprantu, kad filmo kūrėjai norėjo sušiuolaikinti ir šį mitologinį personažą, bet gal derėjo pasirinkti kitą būdą. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie Orlando Bloomo Parį, bet juk jo gerbėjoms Paris visiškai nesvarbus. Jos eina žiūrėti savo numylėtinio iš "Žiedų valdovo". Komercinis kinas, beje, juk ir yra ta vieta, kur susitinka visi "herojai" – mitologiniai, spalvotų žurnalų, televizijos reklamos ir "realybės šou".

Tad savaip "Troja" – universalus filmas. Jis toks, koks ir turėjo būti. Kūrėjai liko ištikimi ir žanrui, ir žiūrovų poreikiams, o kartu ir pabandė priartinti prie jų svarbias problemas. Daug tai ar mažai, gal visai ir ne kritikų reikalas.

Šaltinis
"Septynios meno dienos"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją