Visa juosta sukasi apie pabaigą. Būtent ją reikalauja pakeisti skrybėlėtas keistuolis Šuteris (John Turturro) iš Misisipės gilumos, netikėtai atsibeldęs į vienišiaus rašytojo Morto miško trobelę. Pasak Šuterio, Mortas nuplagijavo jo kūrinį ir dabar reikalus gali pataisyti tik pakeisdamas kūrinio pabaigą. Kad pasiektų savo tikslo, Šuteris net yra pasiryžęs pamosikuoti po nosim su yla šuniui ar vienam kitam žmogui.
Dėl įprastų siaubo filmams epizodų (apleistos miško trobelės, rūko virš ežero, vietinių policininkų abejingumo ir pan.), šabloniško paslaptingojo “blogiečio” įvaizdžio (jis palieka raštelius ant praverto lango, ylą šuns širdyje, išdygsta prieš herojų be garso, “meta” puikų savo figūros šešėlį) ir hiperbolizuotų emocijų (pvz., kiek šaržuotas Johnny Deppo išgąstis, būtinas visų panašaus žanro filmų standartinėse situacijose) iš pradžių sukelia abejones dėl meninės filmo vertės ir žanro pateikimo originalumo.
Tiesa, Johnny Deppo personažas palieka tik teigiamą įspūdį. Jo vaidinamas rašytojas – pasyvus, tingus, žmonos išduotas apskretėlis, niekaip nesugebantis parašyti knygos. Jo “merdėjimas” lovoje ir slankiojimas po apverstą kambarį kuria labai įtaigų rašytojo kasdienybės ritmą. Štai kodėl užsimaukšlinęs Šuterio skrybėlę, o kartu – kitos asmenybės kiautą, jis apstulbina savo elgesio transformacija.
Rašytojas – apskritai labai “patogi” figūra, norint sumaišyti realybę su vaizduote, su literatūrine išmone, sukurti mistinę atmosferą. Stephenas (Stefanas) Kingas apie rašytojus parašė nemažai knygų. O pažiūrėjus “Paslaptingą langą” atminty iškyla taip pat pagal jo romaną pastatyta garsioji “Mizerė”. Tiek pastarajame filme, tiek “Paslaptingame lange” rašytojo personažas tarsi tampa savo kūrinio įkaitu. Realūs žmonės nei iš šio, nei iš to, ima reikšti jam pretenzijas, stengiasi įvilkti jo vaizduotę į realybės rūbą (arba atvirkščiai).
“Paslaptingame lange” žiūrovai patys gali bandyti atsakyti į klausimą, ar Mortas “gyvena” savo knygoje, ar jo knyga “apsigyvena” realybėje, miško trobelėje.
Minėti standartiniai siaubo filmų epizodai, šabloniškas “blogiečio” įvaizdis bei kiek šaržuotos emocijos savotiškai eliminuoja realybės kontekstą. Galbūt vienišo rašytojo realybe tampa jo rašoma knyga?
Kita vertus, S.Kingas savo siaubo romanuose tuo ir “gasdina” skaitytojus – neapčiuopiama riba tarp to, ką dar galima suvokti protu, ir to, kas jau išsprūsta iš logikos rėmų. Ir viena, ir kita atrodo vienodai priimtina. Kodėl gi rašytojas negalėjo išties užkasti savo žmonos ir palaimingai valgyti kukurūzų burbuolių, subrendusių ant jos kapo? Juk jam, kaip tikram rašytojui, kūrinio pabaiga buvo labai svarbi. Panašiu klaustuku baigėsi ir neseniai kino teatruose demonstruotas Francois Ozon’o “Baseinas”. Jame pasinaudojant rašytojos personažu (Charlotte Rampling), o dar labiau jos rašoma knyga, lygiai taip pat buvo ištrinta riba tarp realybės ir fantazijos. Ar sakiniai, spausdinami kompiuteriu, yra apie realius įvykius, ar atvirkščiai, realybė yra apie juos?
Antras variantas yra daug baugesnis. Į jį ir atsiveria “Paslaptingas langas”.
