Sklaida rūpi nepriklausomiems

Nepriklausomos Lietuvos užaugintiems prodiuseriams filmų viešinimas tapo nesvarbiu trečiaeiliu dalyku. Kam gi stengtis, verstis kūlversčiais ir kažką galvoti, kai visi industrijos dalyviai puikiai žino, kad mokesčių mokėtojų pinigais kino gamybos procesus finansuojanti Kultūros ministerija nereikalauja rezultatų?

Kultūros politiką kontroliuojantiems valstybės biurokratams pakanka įrodymų, kad filmas sukurtas per sutartyje numatytą terminą ir jo premjera įvyko kino teatruose. Mažai kam rūpi, ką kūrinys nuveikė, kiek pardavė bilietų, kur nukeliavo ir ką apie jį pagalvojo žiūrovai. Prodiuseriai išmoko tvarkingai pildyti finansines ataskaitas ir įprato prie šiltnamio sąlygų. Nesvarbu, ką nuveikei anksčiau, bet vis tiek gausi finansavimą kitam filmui. Jokioje pasaulio šalyje neegzistuoja toks nuostabus kino Rojus, kai laisvai leidžiama kurti filmus sau arba tiesiog į stalčių, kai galima nebaudžiamiems švaistyti projektams gautus pinigus ir laukti nurimusio vėjo kūrybiniam įkvėpimui, kai pakanka suorganizuoti vienintelę premjerą atsiskaitymui ir pakviesti į renginį draugus, kritikus, kolegas, pažįstamus.

Argi ne keista, kad lankomiausias ir pajamingiausias lietuviškas filmas vadinasi „Zero 2“. Nuo pradinės idėjos sumanymo Emilio Vėlyvio veiksmo komedija turėjo konkretų tikslą ir jos prodiuseriams rūpėjo finansiniai rezultatai, kurie, beje, turėjo įtakos aktorių honorarams. Išradinga, aktyvi rinkodaros strategija kartu ir palanki publikos opinija leido parduoti 71,8 tūkst. bilietų. Net ne pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius pavyzdingai išnaudoję Mario Martinsono „Nereikalingi žmonės“ sudomino 50 tūkst. žiūrovų.

Įdomūs tik sau

Vieną po kito leisdami lokalius ir niekam nereikalingus filmus (Gyčio Lukšo „Duburys“ išstenėjo 13,7 tūkst. bilietų, Valdo Navasaičio „Perpetuum Mobile“ nuvažiavo iki absoliutaus fiasko – 1,4 tūkst. bilietų) dabar turime liūdną situaciją, kad lietuviškuose filmuose vaidinančių aktorių beveik niekas nežino ir jiems belieka tik pasvajoti apie šlovę užsienyje. Prodiuseriai mėgsta girtis, kad jų filmas apvažiavo X festivalių, nors tik retas sugeba prasimušti į svarbiausius A klasės renginius ir dažniausiai apsiriboja menkai pastebimu statistiniu sudalyvavimu.

Kas iš to, kad „Kolekcionierė“ ir „Artimos šviesos“ debiutavo tik antrajame pagal svarbą Karlovi Varų festivalio konkurse, kai vietinės publikos ir užsienio specialistų dėmesį pasigrobė pagrindiniai dalyviai, o tautiečiams pavyko patekti į akiratį tik saujelei industrijos atstovų. Mūsų kino lygį ir aktualumą puikiai iliustruoja faktas, kad kaimyninis Talino kino festivalis į 16 filmų Baltijos šalių konkursinę programą pakvietė tik Šarūno Barto „Eurazijos aborigeną“ ir Vaidoto Digimo dokumentinę „Kelionę per Lietuvą“. Valstybinį finansavimą gavę ir tuščiose salėse pasivaidenę Tomo Donelos „Atsisveikinimas“ (2,9 tūkst. žiūrovų Lietuvoje) ir Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“ (2,7 tūkst. žiūrovų) neįdomūs net estams.

Miegam kaip lokiai žiemą

Dar paradoksaliau, kad savais reikalais užsiėmę Lietuvos kino industrijos funkcionieriai sugebėjo šiemet pramiegoti Amerikos kino akademijos terminus ir nepasiūlyti nacionalinio kandidato „Oskaro“ nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą. 65 pasaulio valstybių sąraše randame Etiopiją, Nikaragvą, Bangladešą, Indoneziją, Venesuelą, bet nematome Lietuvos, kuri savanoriškai apsiskelbė visiems besidomintiems, kad mūsų kino džiunglėse filmai nesiveisia.

Kam tada stebėtis, kad lietuviški filmai nedomina užsienio šalių platinimo bendrovių ir nepatenka į Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos komercinius repertuarus? Keliems prodiuseriams buvo pavykę pasirašyti sutartis su pardavimų agentais: „Aš esi Tu“ buvo priglaudusi įtakingoji vokiečių bendrovė „Match Factory“, „Eurazijos aborigenui“ atstovauja jaunus talentus medžiojantys prancūzai „Umedia“, „Artimas šviesas“ į sąrašą priėmė nekomercinius filmus mėgstantis nykštukas „Media Luna“, „Kolekcionierė“ pateko į niekam negirdėtų anglų „Soho Ltd.“ kolekciją. Tačiau nė vienam nepavyko išplaukti į platesnius vandenis, o tai reiškia, kad labiau patyrę užsienio verslininkai būsimus lietuviškus pasiūlymus tyrinės atidžiau.

Vyresniųjų populiarumas

Epizodinių šmėkštelėjimų festivaliuose neužtenka, kad lietuviški filmai žaibiškai populiarėtų, ištrūktų iš užburto rato sindromo, gerintų šalies reputaciją užsienyje ir garsintų juose vaidinančius aktorius. Štai Vladas Bagdonas per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje dirbo tik istoriniu šnipštu pavirtusiame Jono Vaitkaus „Vienui vieni“ ir Giedriaus Zubavičiaus trumpametražėse „Gėlėse“, bet užsienyje gavo pasiūlymą iš elitinio islando Baltasaro Kormakuro „Trumpai kelionei į dangų“, atliko svarbų vaidmenį „Oskaro“ premijai nuo Rusijos šiemet pasiūlytoje Aleksejaus Učitelio nuotykių dramoje „Pakraštys“ ir pasirodė komercinėje rusiškoje juodojoje komedijoje „Vaikinai iš Marso“.

Trumpametražėje dramoje „Tėve mūsų“ neseniai matytas Juozas Budraitis taip pat nemato vargo ir nedaro nuolaidų lietuviams, kai jį žymiai pelningesniems epizodiniams vaidmenims kviečiasi Rusijos režisieriai. Lietuvos ambasados kultūros atašė bent sykį per metus filmuojasi TV serialuose arba pramoginiuose reginiuose („Vilkogaudis“, „Juodasis žaibas“), nuspalvinančiuose ir mūsų repertuarą.

Prestižinių festivalių kviečiamiausia lietuvė Ingeborga Dapkūnaitė (ji vertino filmus Kanuose, Berlyne ir šiemet Venecijoje) filmuojasi ne tik ją išgarsinusioje Rusijoje, bet ir anglakalbių režisierių kūriniuose su garsiais partneriais, o kartais krenta į akį net Quentinui Tarantino ir Emirui Kusturicai. Tačiau mes intriguojančių filmų beveik nematome Lietuvoje, tik vieną kitą Ingeborgos vaidmenį galime nusipirkti DVD formatu. Belieka patriotiškai didžiuotis sėkmingiausiai matoma lietuve, kuriai šypsojosi laimė dribti su Bradu Pittu („Septyneri metai Tibete“) ir Tomu Cruise'u („Neįmanoma misija“).

Šansas Blindai

Aktoriaus veidas bus pastebėtas, kai jį dažniau matys žiūrovai. Mūsų krašte pilna talentingų asmenybių, kurios galėtų rimtai konkuruoti su europiečiais, tačiau jos raško lokalaus populiarumo vaisius TV projektuose. Rusijoje laimę patraukliai išbandęs Marius Jampolskis (2006 m. nuotykių komedija „Chotabyčius“) persimetė į mielesnes lietuviškos televizijos džiungles ir yra geriau žinomas kaip dainuojantis vedėjas, o ne „Sidabrinės gervės“ premiją už įstabų vaidmenį dramoje „Kolekcionierė“ atsiskraidinęs aktorius, šiomis dienomis radikaliai pakeitęs įvaizdį dėl antrojo Kristinos Buožytės filmo „Aurora“, kurio vėlgi Lietuvoje niekas negirdėjo dėl atsainaus prodiuserių požiūrio į informacijos sklaidą.

Jeigu festivalio „Gyvasis Rusijos kinas“ organizatorė aktorė Tatjana Liutajeva nebūtų priėmusi sprendimo išvykti iš Lietuvos, tai jos ir Olego Ditkovskio dukra Agnė Ditkovskytė tikriausiai taip pat nueitų į gražius žmones viliojančią televiziją. Bet žavingoji mergina sugebėjo sužibėti Rusijoje (2006 m. romantinė komedija „Žara“), pastebimai vaidina teatro spektakliuose ir įvairaus žanro filmuose, dalyvauja grandioziniuose televizijos projektuose. Kiekvienais metais ji darosi populiaresnė, garsina Lietuvos vardą ir gauna vis daugiau galimybių pasidalyti savo talentu.

Praėjusią vasarą Agnė kartu su mama Tatjana pirmą kartą kartu vaidino lietuviškame filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Abi damos taps veiksmingiausiais koziriais eksportuojant baigiamą Donato Ulvydo nuotykinį epą į platesnę Rusijos ir kitų sovietinio bloko šalių rinkas. Taip neįkainojamą progą pasirodyti įtakingiems prodiuseriams gaus kine debiutuojantis dainininkas Mantas Jankavičius. Jis tikrai turi publikai patinkančiam aktoriui reikalingus duomenis, nestokoja užsispyrimo ir didelio noro vaidinti.

Pirmieji žingsniai

Aktoriaus profesija vis stipriau vilioja muzikinės scenos grandą Andrių Mamontovą. Ilgiau nei dešimtmetį vaidinamo „Hamleto“ aktorius kino režisieriams gali pasiūlyti papildomą paslaugą – įrašyti kino garso takelį. Kompozitoriaus gebėjimą jausti kino ritmą įtvirtina Šanchajaus kino festivalyje pelnytas apdovanojimas už geriausią muziką dramai „Nereikalingi žmonės“. Kinijoje Andriaus muzikos niekas nebuvo girdėjęs, tad Azijos kino maestro Wongo Kar Wai’aus įvertinimas yra daugiau nei vertingas. Mario Martinsono komiškoje dramoje „Amaya“ Andrius Mamontovas turėjo didesnį vaidmenį, o filmas gavo žymiai daugiau seansų Latvijos repertuaruose. To visiškai pakako, kad lietuvį pastebėtų ir pakviestų į savo komandą kitas latvių režisierius. Apie jaunosios kartos kūrėją Pavelą Gumennikovą mes nieko nesame girdėję, bet Rygoje nufilmuotas dvylikos meilės istorijų rinkinys „City in (E)motion“ pridės svarbų vaidmenį atlikusiam Andriui Mamontovui dar daugiau dividendų. Jis ne laukia, bet žingsnis po žingsnio eina prie užsibrėžto tikslo.

Rusiškos vilionės ne kiekvienam bandytojui skanaujasi gardžiai. Stilingais reklaminiais filmukais režisierius Ignas Jonynas („Sekmadienis toks, koks yra“ ir „Šokantis kirminas“) patraukė gabius talentus medžiojančio Timuro Bekmambetovo dėmesį ir susiviliojo pasiūlymu režisuoti vieną seriją naujamečių kino novelių filme „Eglutės“. Romantinę komediją „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!“ neįtikėtinais rezultatais pardavusi studija „Bazelevs“ išleis šventinės magijos filmą per pačią Naujųjų metų laukimo karštinę. Pats Ignas Jonynas džiaugiasi pabandęs, bet daugiau nenorėtų grįžti į grynai komercinį karnavalą, kuriame pinigus skaičiuojantis prodiuseris yra svarbesnis už jo įrankiu tampantį režisierių.

Europos kino akademijos narys ir dokumentalistas Arūnas Matelis išmokė tarti savo vardą amerikiečius. Visas pasaulis nustebo, kai 2007 m. negirdėtas lietuvis nustvėrė prestižinę JAV režisierių gildijos premiją už dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ (toje pačioje ceremonijoje prizą už „Infiltruotus“ atsiėmė ir Martinas Scorsese). Neeilinis titulas Arūnui Mateliui gerokai palengvins gamybai ruošiamo pirmojo vaidybinio filmo „Odisėja. R. ir J.“ afišavimą, nes naują laureato kūrinį daug kas pageidaus pamatyti ir įvertinti.

Nepasiekiamas miražas?

Šiandien galime tik fantazuoti, kada „Oskaro“ premijų įteikimo ceremonijoje bus ištartas Lietuvos atstovo vardas arba kada mūsų filmas visus ekspertus nustebins stebuklingu patekimu į Kanų festivalio konkursinę programą. Bet viskas įmanoma ir niekas neprarasta.

Pakanka vieno kokybiško filmo, kad Lietuva ryškiau suspindėtų pasauliniame kino žemėlapyje. Įkvepiančiu pavyzdžiu galėtų būti rumuniško kino renesansas. Iki 2007 m. filmais iš Rumunijos mažai kas tikėjo, bet drama „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ nusiraškė „Auksinę palmės šakelę“, o komedija „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ užsitaisė „Auksinę kamerą“ ir dabar kiekvienas reikšmingesnis festivalis mielai priima bent po vieną rumunišką filmą.

Pirmiausia reikėtų ištrūkti iš uždaro rato, nustoti daryti kiną vien sau, rimčiau susirūpinti filmų sklaida užsienyje ir pagaliau išmokti išnaudoti kūrybos procese dalyvaujančių populiarių asmenybių vardus.