Apie tai prabilau mėgindamas atsakyti į klausimą, kurį tenka gan dažnai išgirsti: "Kodėl esama tiek daug prastos animacijos?" Kita vertus, animaciniai filmai pastaruoju metu sulaukė pagarbos – Kino meno akademijos sprendimas nuo 2001 m. apdovanojimų sąrašą papildyti geriausio animacinio filmo kategorija būtų vienas tokios pagarbos ženklų. Tačiau tam tikru būdu animacija tapo šios sėkmės auka.
Daugelį metų vieninteliai sėkmingi animaciniai filmai buvo Disneyaus produkcija, orientuota išimtinai į vaikus. O tada 1988 m. pasirodė Roberto Zemeckio "Triušis Rodžeris", animacinis filmas, kurį pamatyti suplūdo minios suaugusiųjų, suteikdami progą naujajai režisierių ir kino studijų vadovų kartai pajusti žanro skonį ir tai, kiek pinigų šis žanras gali atnešti. Dėl šios priežasties šiandien turime dviejų tipų animacinius filmus – gamintus korporacijų ir kurtus animacijos meną mylinčių žmonių. Skirtumas tarp šių tipų – beribis.
Studijos "Pixar" filmas "Žuviukas Nemo" – laimėjęs geriausio metų animacinio filmo "Oskarą" – pernai buvo labiausiai JAV žiūrimas filmas po "Žiedų valdovo: karaliaus sugrįžimo". Be jokios abejonės, šio filmo sėkmė sukels visą bangą 3-D animacinių pamėgdžiojimų, tačiau nedaugelis jų bus tokios aukštos kokybės.
Ir štai kodėl. Ankstyvieji Disneyaus filmai "Triušis Rodžeris" ir "Nemo" buvo įkvėpti kūrybingų žmonių (Walto Disneyaus, Richardo Williamso, Johno Lasseterio), turėjusių stiprią viziją ir perteikusių ją savo kūryboje. Kiekvienas jų buvo savitas animacijos pradininkas. Šiais laikais tokia vizija animacinių filmų projektuose yra tikra retenybė.
Nepatyręs prodiuseris gali manyti, kad sukurti animacinį filmą lengva. Pasirink gražų pasakojimą ir perpasakok jį juokingais piešinėliais, prikaišiok sąmojo ir pateik neišrankiai auditorijai. Potencialus investuotojas lygiai taip pat gali tarti, kad animacinio filmo kūrimas tėra visą dieną trunkantis piešimas ir spalvojimas, kuris jau pats savaime yra smagus užsiėmimas.
Ką gi, per beveik dvidešimt metų, kuriuos esu skyręs animacijai, labai retai užtikdavau studiją, kurioje dirbantys dailininkai būtų patenkinti. Daugelis man skundėsi, kaip jiems nuobodu ir kokius niekam tikusius projektus turi vykdyti norėdami užsidirbti (vienas talentingiausių dailininkų apskritai metė animaciją ir dabar daro tatuiruotes).
Iš patirties žinau, kad išsikvėpusių animatorių sukurti filmai paprastai būna be gyvybės. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje dirbau Disneyaus animacijos studijoje Toronte, kūriau personažus "Heraklio" tęsiniui. Tai buvo labiausiai pamokantis ir tuo pat metu labiausiai į neviltį varantis etapas mano karjeroje. Kiekvienas turėjome atskirą kabinetą su didžiuliais langais į Ontarijo ežerą. Ryte atvykęs į darbą jausdavausi taip, tarsi būčiau užėjęs į banką. Tarpusavyje nebendravome, dirbti nebuvo smagu ir nebuvo jokio komandinio darbo pojūčio.
Man pasisekė, kad buvau matęs originalius gabaus britų iliustratoriaus Geraldo Scarfe’o piešinius, kurtus "Herakliui". Tačiau laikui bėgant studijos indėlis tiesiog atėmė iš Scarfe’o pieštų personažų gyvybę. Tai, ką su jais padarė studija, buvo tikras nusikaltimas. Būtų tas pats, jei kas nors sugalvotų vyną atskiesti vandeniu.
Iš darbo Toronto kabinete prisimenu tik puikų vaizdą pro langą ir kilime išzulintus takus, kuriuos išvaikščiojau žingsniuodamas po kabinetą ir galvodamas, kaip kuo greičiau iš ten ištrūkti. Disneyaus studijos tapo dinozaurais, jų energiją pakirto poreikis valgyti ne mažesnį maisto kiekį, nei patys sveria. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos nesukurtas joks reikšmingesnis Disneyaus filmas. Tad nenuostabu, kad animacijos pasaulyje "Pixar" studija toli aplenkė Disneyų.
Animacija nusipelnė būti laikoma rimta kinematografijos šaka. Tačiau kad galėtų maitinti save ir žiūrovus, meno forma turi tobulėti ir kilti link kažko didesnio, o ne vien siekti daugiamilijoninio biudžeto ir ilgalaikio susitarimo dėl reklamos greitojo maisto užkandinėse.
