Tai filmas, nukeliantis į Berlyną 1961-ųjų birželį, likus keliems mėnesiams iki miesto padalijimo siena. Filmo tikslas – per šeimos istoriją parodyti suskilusį pasaulį ir anuometines žmonių būsenas, kurias režisierius tikina puikiai suprantąs, nes pusę savo sąmoningo gyvenimo praleido sovietmečiu.
Ar rašant scenarijų teko kalbinti ano meto liudininkus?
Išgelbėjo rašytiniai prisiminimai ir, žinoma, svarbiausias šaltinis – Dalios Juknevičiūtės laiškas savo vyrui Algimantui Mackui apie 1958 metais Berlyne įvykusį susitikimą su jos tėvu, garsiu režisieriumi Romualdu Juknevičiumi.
Kaip atradote ne pirmąkart jūsų filmuose vaidinančią aktorę Jurgą Jutaitę, o šiame – dar ir Elžbietą Latėnaitę? Kuo ypatingas pasirodė aktorius Andrius Bialobžeskis?
Kolegė Dovilė Gasiūnaitė prieš keletą metų pastebėjo Jurgą kavinėje, kur ji dirbo barmene. Mergina mane užbūrė savo tikrumu, kurio kartais neaptinki profesionaliame aktoriuje. Elžbietą pamačiau Rimo Tumino spektaklyje „Trys seserys“. Jos vaidyba – spontaniška ir gyva – buvo labai netikėta. Andrius – puikus aktorius, jam tikrai pavyko atkurti totalitarinės sistemos izoliatoriuje uždaryto žmogaus būseną.
Kodėl pats ėmėtės filmo „Kai apkabinsiu tave“ scenarijaus?
Rašyti pradėjau labai seniai, prieš 15 metų, ir jei suskaičiuočiau, kiek variantų gimė iš viso, tai paskutinis būtų dešimtas. Kodėl tiek daug bandymų? Dramaturgui norom nenorom tenka nusižengti realybei – viską supaprastinti, net suprimityvinti, sustatyti aštriais kampais, tada žiūrovui patinka, jis patiki siužetu, sako, kad tai realu. O jei pabandai į ekraną paleisti gyvenimo tėkmę, sako, oi, ne, prastas scenarijus. Tad tradiciškai scenaristo darbas yra gana techniškas, reikalauja daug laiko, gludinimo ir būtinai žvilgsnio iš šalies.
Ar ilgai klaidžiojote, kol atėjote į režisūrą?
Kiną labai mėgau nuo vaikystės, tik nemaniau, kad galiu ką nors ypatingo nuveikti šioje srityje, daug tvirčiau jaučiausi kitur, svajojau tapti dailininku. Bet likimas klostėsi savaip, turėjau bėgti nuo sovietinės armijos. Mat Lietuva atvirai siekė nepriklausomybės, ir nepatenkinta Maskva keršijo šauktiniams – daugiausia vaikinų iš armijos negrįžo paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos metais. Tokia perspektyva, aišku, neviliojo, todėl neįstojęs į dailę vietoj armijos ieškojau, ko nusitverti. Nei iš šio, nei iš to rudenį, kas visai nebūdinga, buvo renkamas kino režisierių kursas, ir aš pabandžiau laimę.
Mane mielai priėmė, nes atsinešiau ir tapybos darbų, ir fotografijų, ir eilėraščių, ir apsakymų, ir ko tik aš neatsinešiau. Studijuojant mane labiausiai traukė teatras, įsivaizdavau save režisieriumi, deja, Jaunimo teatras tuomet manęs neįsileido. Tiesa, gal buvau pernelyg daug užsimojęs kaip pradedantis režisierius – ketinau statyti spektaklį pagal nerealizuotą Andrejaus Tarkovskio scenarijų.
Ir tada pasukote į kiną?
Kaip tik tuo metu nustojo gyvuoti roko grupė „Šiaurės kryptis“, kur dainavau, rašiau dainų tekstus. Beje, vienintelis šios grupės albumas netrukus bus naujai išleistas kompaktiniu disku. Tapybą jau buvau užmiršęs, nors dar pirmaisiais studijų metais paskaitų metu piešdavau bendrakursių portretus. O kinas buvo aukščiausio įkvėpimo šaltinis.
Sovietiniais laikais rodydavo gerų filmų, nors ir nenoriu girti tų metų, bet turiu pripažinti faktą, kad kultūros politikai, o ypač kinui, laisvoje Lietuvoje liko našlaičio dalia. Kino teatrai buvo uždaryti, jei kas išliko ar susikūrė, tai privačia iniciatyva. O tada buvo galima prisiliesti prie klasikos – I.Bergmano, A.Kurosavos, F.Felinio, daugybės kitų. Tėvas, kino kritikas, neretai mane po palto skvernu įsivesdavo į uždaras peržiūras, pavyzdžiui, į „Žvaigždžių karus“.
Tai tėvas, ko gero, turėjo įtakos ir renkantis filmų tematiką?
Jis padėjo žengti pirmus žingsnius į režisūrą, lemiamą valandą manęs paklausęs: „O kodėl tu nenori filmuoti?“ Nesakiau, kad nenoriu, tik nežinojau, ar galiu. Ir jis patarė: „Pabandyk.“ Rodos, būtent motina diplominiam darbui pasiūlė imtis Antano Ramono novelės „Voras“, turinčios trilerio užtaisą. Dar montuojant bei garsinant šį diplominį filmą, tėvas pasiūlė ir kitą siužetą – Dalios Juknevičiūtės laišką, kuris tik dabar tapo filmu „Kai apkabinsiu tave“. Tada, 1995 metais, aš ir pradėjau rašyti scenarijų, bet mečiau, nes reikėjo kibti į realesnius darbus. Man tada, vos iškepusiam vieną filmuką, lyg ir per ambicinga buvo imtis šio siužeto, tačiau jis visus tuos metus neišėjo iš galvos.
Kas lemia jūsų filmų sėkmę? Iki šio filmo lyg ir plačiausiai nuskambėjo „Aš esi tu“?
Lietuvoje taip, tačiau užsienyje, manau, garsiausiai nuskambėjo „Nuomos sutartis.“ Jis buvo išvežiotas po kontinentus, dalyvavo daugybėje kino festivalių. Filmas „Aš esi tu“ dalyvavo Kanų kino festivalyje. Tai jau yra kaip apdovanojimas. O jei dar pelnytum vieną prizų, tai, pasak I.Bergmano, gali nusikabinti skrybėlę nuo vinies ir išeiti. Kokie atsiliepimai Kanuose? Man pats reikšmingiausias buvoTjeri Frėmo (Thierry Frémaux), Kanų kino festivalio meno direktoriaus, pasakojimas. Jie tą dieną turėjo peržiūrėti 8 filmus, manasis buvo numatytas rodyti vidurnaktį. Direktorius buvo nutaręs pažiūrėti pradžią ir eiti namo, tačiau liko žiūrėti iki pabaigos. Dar jis sakė, kad mūsų filmas padėjo jam atsigauti po sunkios dienos.
Jūsų filmų prodiuserė – žmona Uljana Kim. Jei kartais judviejų nuomonės kūryboje išsiskiria, ar neiškyla grėsmė šeimai?
Nepriklausomai nuo lyties, kiekvienas savyje turime vyriškumo ir moteriškumo. Dažnai būna tokių situacijų, kai moteris yra vadovė, o vyras jos pavaldinys. Tada jis labiau atskleidžia savo moterišką intuityvią asmenybės pusę, o moteris – vyrišką, konkrečią. Jei tai susiję su darbu, o ne su šeimos gyvenimu, nėra nieko blogo. Aš dažnai juokauju, kad esu filmų tėtė, o Uljana – filmų mama. Tėte aš būnu kurdamas filmą, bet būna darbų, tarkime, platinant filmus, kai vadovauja ji, o aš jai tik padedu. Dėl idėjų kivirčų beveik nekyla, nes Uljana geba argumentuotai atmesti prastą sumanymą. Tada ir dedame tašką. Aš jai atsidėkoju tuo pačiu, nurodydamas jos paklydimus.
Minėjote, kad karjeros pradžioje manėte, jog užauginsite daugiau vaikų negu filmų. O kaip yra iš tiesų?
Didžiųjų filmų yra 3, o vaikų – 2. Dukra ir sūnus – pradinukai. Dar turiu dukrą iš ankstesnės santuokos, ji šiais metais baigė mokyklą. Pirmą šeimą sukūriau anksti, kaip dažnas mano kartos atstovas. Tada buvo visai kitoks požiūris į tai. Prisimenu, studijų metais pas mus atvykusi olandė nusistebėjo: „Tu vedęs ir turi vaiką?“ Pagalvojau, ko ji stebisi, pačiai trisdešimt, senmergė, ir dar kažko laukia. Dabar Lietuvoje viskas pasikeitė. Šiuo metu tėvai palyginti senyvi, o seneliai per jauni, kad galėtų atsidėti mažųjų auginimui. Tad jauni žmonės pirma turi pasirūpinti karjera, duona, pastoge, tik tada gali gimdyti vaikus.
Kokios judviejų savybės labiausiai padeda išlikti drauge?
Man padeda lankstumas, nors iš tikrųjų aš visai nelankstus. Tai tokia keista adaptacija – visaip besilankstydamas aš siekiu savo tikslo. Keičiu žaidimo taisykles, įsižaidęs gebu ištūnoti, išlaukti, kol ateina metas paspausti mygtuką. Matyt, turiu voro savybių. O Uljanos pagrindinė savybė – neatsargumas, ji skrenda kaip kamanė tiesiai į mano voratinklį.
O jūsų laisvalaikis – vaikai?
Taip, vaikai. Mes esame bemaž atsiskyrėliai, neieškome pramogų kitur, bandome jas susikurti namuose. Dirbame, o po darbų būname su vaikais. Vis dėlto jiems trūksta to mūsų nuolatinio buvimo kartu. Reikia tik įsivaizduoti, ką jaučia vaikas, kai vos pasiekdamas durų rankeną atidaro tėvų darbo kambario duris, bet šie jo neįsileidžia, nes dirba. Tik vėlai vakare tos durys atsidaro. Dabar daug tokių vaikų, patiriančių emocinę įtampą dėl tėvų užimtumo.
