Rašytojas Aleksas (Luke Wilson) gyvena šių dienų Amerikoje. Jį vaikosi ne teismo antstoliai, o juodaodžiai banditai, kuriems jis yra smarkiai prasiskolinęs. Išsaugoti gyvybę Aleksas gali tik parašydamas romaną, kurio laukia nesulaukia leidykla. Jam į pagalbą ateina aukštos klasės stenografistė ir šiaip visų amatų meistrė Ema (Kate Hudson), kuri sugeba dar ir pateikti Aleksui naujų idėjų, nors iš tikrųjų jis aprašinėja romane savo nevykusią meilės istoriją su gražia prancūze (Sophie Marceau). Aleksas savo istoriją perkėlė į 3-iojo dešimtmečio Prancūzijos Rivjerą, todėl filme atsiranda galimybė rodyti stilingus art deco drabužius ir daiktus. Žiūrovams taip pat suteikiama galimybė matyti Alekso galvoje vykstantį kūrybos procesą. Tai nuvilia dar labiau nei realybė, nes akivaizdu, kad Aleksas prilygsta pačioms blogiausioms vadinamųjų meilės romanų (XIX a. tokie "romanai" buvo vadinami atviriau, pagal adresatą – "virėjų romanais") kūrėjoms.
Robas Raineris kadaise išgarsėjo komedija "Kaip Haris sutiko Salę" ir iki šiol daugiau ar mažiau sėkmingai kuria įvairius jos variantus. "Aleksas ir Ema", matyt, iš tų pačių nesėkmingiausių, nes akivaizdžiai priartėjama prie absurdo. Ankstesniuose kūriniuose dar buvo galima kalbėti apie įdomias situacijas, šmaikščius dialogus ar aktorių vaidybą, tačiau žiūrint "Aleksą ir Emą" supranti, kad tai jau nebe vaidyba, o maivymasis. Tradiciniam komedijos stiliui lieka ištikima nebent tik epizodiškai ekrane pasirodanti Sophie Marceau.
Suprantu, komedija turi savo taisykles ir kodus, tačiau "Aleksas ir Ema" tiesiog pribloškia savo lėkštumu kalbant apie viską – kūrybą, meilę, istoriją, literatūrą. O pirmiausia pribloškia suvokimas apie masinės kultūros visagalybę. Nebeliko temų ar sferų, kurios ji negalėtų imtis, įsiskverbti ar perkurti pagal savo taisykles. Todėl "Aleksas ir Ema" – niekingas ir tikrai nevertas dėmesio filmas – sukelia siaubą: supranti visišką savo bejėgiškumą prieš šį naujųjų laikų marą.
Francisas Veberas taip pat ne pirmus metus kuria komedijas, kurių centre – du labai skirtingi, dažnai vienas kitam priešiški personažai, kuriuos įvairios aplinkybės priverčia būti ir veikti kartu. Naujausiame jo filme "Užsičiaupk" ("Tais-toi", Prancūzija, 2003) režisierius, kuris kartu yra ir scenaristas, mėgstama schema panaudojama vėl. Gerard’as Depardieu vaidina vagį Kventiną, pasižymintį neapsakomu bukumu. Deja, bukumas – ne liga, nuo jo neišgydoma. Gyvenimas, tiksliau, kalėjimas suveda Kventiną su aukščiausios klasės vagimi Rubiu (Jean Reno). Jis trokšta tik vieno – nužudyti jo mylimą moterį nužudžiusį mafijozą. Kventinas užsidega simpatija šiam mažakalbiui kietuoliui, todėl ir sugalvoja, kaip jiems abiem pabėgti iš psichiatrinės ligoninės. Taip visą filmą jie ir laksto po Paryžių, persekiojami ir policininkų, ir mafijozų.
Veberas nevengia pačių banaliausių, bet nuo pat kino atsiradimo žiūrovų mėgstamų dalykų: gaudynių su persirenginėjimais, psichiatrinės pacientų, kvailų policininkų ir pan. Kartais personažų dialogai ir visai pavykę (neužmirškime, kad Veberas – dramaturgas profesionalas), o į kvailesnius už save visada malonu žiūrėti. Tačiau kad ir kaip būtų, "Užsičiauk" gali vertinti tik kaip savotišką ankstesnių ir Vebero, ir Depardieu, ir Reno filmų mišrainę.
Vadimo Perelmano "Smėlio ir rūko namai" ("House of Sand and Fog", JAV, 2003) šiemet buvo nominuoti keliems "Oskarams". Filmo režisierius – išeivis iš buvusios Sovietų Sąjungos. Filmas – jo režisūrinis debiutas didžiajame kine, nors jis jau anksčiau išgarsėjo kaip reklaminių filmų kūrėjas.
Šis filmas – Andre Dubus III romano ekranizacija, todėl galima spėti, kad daug kas įdomaus liko už ekrano ribų. Perelmanas paraleliai rutulioja dviejų porų meilės istorijas. Tas poras, jų nelaimei, susieja vienas namas vandenyno pakrantėje. Narkomanė Keit (Jennifer Connelly) praranda savo tėvų namą, tačiau negali su tuo susitaikyti. Merginai imasi padėti ją įsimylėjęs policininkas Lesteris (Ron Eldard), tačiau jis elgiasi taip neapsakomai kvailai, kad sugeba sugriauti ne tik savo šeimos, bet ir naujųjų namo savininkų gyvenimus.
Būtent pastarųjų istorija filme ir yra įdomiausia. Benas Kingsley vaidina Irano emigrantą, kartu su šeima JAV suradusį politinį prieglobstį po to, kai Irane buvo nuverstas šachas. Kingsley herojus kadaise užėmė aukštą padėtį (tai rodo jo nuotrauka šacho draugijoje), o dabar jis užsidirba pragyvenimui sunkiu fiziniu darbu, bet tai kruopščiai slepiama nuo tokių pat emigrantų tėvynainių. Įsigijęs Keit namus, Masudas tikisi juos pelningai parduoti ir sukaupti lėšų leisti mylimą sūnų į prestižinį universitetą. Nuolat aplink savo buvusius namus slankiojanti Keit visą provokuoja konfliktus, į kuriuos įveliama ir Maksudo žmona Nadi (ją suvaidinusi Shoreh Aghdashloo kartu su Kingsley buvo nominuota "Oskarui").
Maksudo ir Nadi santykiai filme įdomiausi. Jų meilė rodoma nepaprastai poetiškai, nors Maksudas neatsisakė Rytų kultūroms būdingo suvokimo apie vyro dominavimą visose gyvenimo srityse. Už jų reakcijų į dar vieną kartu su Keit į jų namus atėjusį gyvenimo išbandymą iškyla sunkūs Amerikoje praleisti metai, kai visomis jėgomis reikėjo stengtis čia prisitaikyti ir išgyventi. Įtaigiai kuriamas ir jų santykių fonas – iškalbingi herojus supantys daiktai, net jų akcentas. Kiekviena detalė netiesiogiai parengia žiūrovus neišvengiamai tragedijai.
Režisierius, be abejo, supranta, kad jo filmas "laikosi" pirmiausia ant aktorių. Tačiau jis leidžia sau prisodrinti jį sentimentalumų, kai kuriuose epizoduose tiesiog sunaikinančių sunkiai pasiekiamą psichologinę tiesą. Saldūs, tarsi iš reklaminių klipų paimti gamtos vaizdai, nuolat ekrane skambanti egzaltuota melancholiška muzika greitai ima erzinti, apskritai, visais būdais (vaizdu, muzika, vaidyba) akcentuojamas jausmingumas akivaizdžiai sulėkština filmą. Gal režisierius išsigando netikėtai besiklostančios tragedijos? O gal jis specialiai orientavosi į jautrius, sentimentalius žmones, kurie kine kartais pasijunta nuskriausti įvairių tarantinų ir coenų, besišaipančių iš pačių švenčiausių jausmų? Tačiau greičiausiai tai buvo sumanyta iškart, kaip reklaminės kampanijos dalis. Slaviškoji melancholija ir nenuspėjamumas Holivude, matyt, vis dar turi paklausą. Juk neatsitiktinai net komedijų kūrėjai prisimena Dostojevskį.