Tačiau kad ir kaip filmo platinimo teises įsigijusios "Coca Cola Plaza" atstovai hipnotizuotų žiniasklaidą ir žiūrovus kalbomis apie pirmą tikro "Dolby" garso filmą ir neabejotiną meninę jo vertę, kiekvienas turi akis ir gali savarankiškai vertinti rezultatą.

Taip, filmas apie pokario Lietuvos partizanų karą yra reikalingas. Ir ne tiek užsieniui, kuris apie tai nežino ir abejoju, ar tikrai trokšta sužinoti, bet mums patiems. Kino dokumentininkai (pirmiausia Edmundas Zubavičius) sukūrė vertingų filmų, kuriuose dar spėta įamžinti liudininkų prisiminimus, tačiau pokaris mūsų kine ne vienam vis dar asocijuojasi su Vytauto Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti" ar Marijono Giedrio "Vyrų vasara".

Pokaris, kai kiekvienas žmogus, net pats to nenorėdamas, buvo priverstas apsispręsti, kaip elgtis okupuotoje tėvynėje, paliko iki šiol neišnykusius pėdsakus. Sakyčiau, jie savaip genetiški. Gimusi Stalino mirties metais, aš pasąmonėje vis dar žinau esant baimę, kurią dar prieš man gimstant akumuliavo savyje mano tėvai. Todėl tai, ką tie metai paliko mumyse, mūsų kultūroje, tikrovės suvokime, tebėra gyva. "Vienui vieni" perkeltine prasme galėjo tapti ta sakramentalia fraze, kuria prasideda bene labiausiai autobiografinis Andrejaus Tarkovskio filmas "Veidrodis", kai mikčiojąs vaikinas aiškiai pasako: "Aš galiu kalbėti". Tai galėjo būti labai simboliškas visai nesenos istorijos transgresijos aktas, juolab kad legendinio Juozo Lukšos-Daumanto biografija, regis, tiesiog idealiai iliustruoja svarbiausias problemas. Joje susipynė viskas – ir moralinis pasirinkimas, ir šeimos tragedija, kuri neatsiejama nuo to pasirinkimo, ir išdavysčių tinklas, apraizgęs lietuvių idealistus, ir Vakarų reakcija į tai, kas devynerius metus vyko Lietuvoje. Unikalu ir tai, kad Daumantas sugebėjo palikti autentiškus liudijimus.

Tačiau filme viso to nėra. Išdrįsiu būti įžūli ir suabejosiu, ar filmo tema apskritai turi ką nors bendra su tuo, kas vyksta ekrane. Po ekraną blaškosi sąlygiškos figūros, pateikiamos taip "apibendrintai", t.y. be jokių psichologinių motyvų, užuominų į realias aplinkybes, kad "Vienui vieni" atrodo tarsi filmas-plakatas. Vienintelė laimė, kad Daumantą suvaidino Saulius Balandis, apdovanotas tikra aktoriaus charizma, ir juo gali tikėti. Tačiau jo herojus visai nereflektuoja: visi svarbiausi asmeninių apmąstymų ar dvejonių motyvai ir akimirkos lieka už kadro. Kadre matome vaikščiojantį idealą, ir tai stebina, nes Jonas Vaitkus, kaip ir Kira Muratova, garsėja drąsa prisipažinti, kad nemyli žmonių (ypač kritikų, bet šie, matyt, ne žmonės). Tačiau Muratova nekuria filmų apie tautos didvyrius. Manau, kad širdies gelmėje idealas turėjo erzinti režisierių, todėl tokie palyginti gyvi atrodo kadrai su Markuliu-Ereliu, kurį suvaidino Vytautas Rumšas. Apskritai kiekvienas filmo herojus yra piešiamas viena spalva. Partizanai – visi šviesūs, naivūs ir pasiaukojantys, išdavikai – drebančios menkystos, represinių struktūrų atstovai – degradavę niekšai. Filmo kūrėjams, regis, visai nesvarbu, kodėl taip atsitiko. Mes, žiūrovai, a priori turime patikėti, kad taip yra.

Iš dalies taip atsitinka ir todėl, kad viename filme norėta aprėpti viską – ir laiko, ir įvykių, ir idėjų požiūriu. Tačiau personažų ir jų veiksmų supaprastinimas itin kenkia filmui ir pripildo jį nesunkiai atpažįstamų dar sovietinės propagandos klišių. Niekad nepamiršiu kadrų, kai Paryžiuje amerikietis tėviškai uždeda ranką ant Daumanto peties. Propagandinis stereotipas iškart suskamba mintyse: "Motina Amerika (atsiprašau, Petras Cvirka sakė "Rusija") priglaus jus". Panašiai elgiamasi ir su kitais stereotipais – jie tiesiog išverčiami į kitą pusę. Sovietmečiu kurtuose filmuose sadistai buvo vadinamieji miškiniai, "Vienui vieni" tokie pat yra stribai, kurie žudo, kankina, veža į Sibirą, vagia ir girtuokliauja. Toks įspūdis, kad soviemečio barjerai "Vienui vieni" tapo atspirties tašku, bet taip ir liko neperžengti, nes vidinė laisvė yra tiesiog buvimas savimi. Vaitkui to buvimo nereikia. Jis vis dar operuoja išdaviko, teisuolio ir pan. pozomis. Todėl kiekvienas pasisakymas tampa personažo išteisinimu ar pasmerkimu.

Regis, autentiškumo filmui turėtų suteikti nespalvota juosta, su kuria operatorius Algimantas Mikutėnas elgiasi neapsakomai tiksliai, kai kuriuose kadruose vos ne "pažodžiui" atkurdamas anų laikų kino apšvietimą, rakursus, stambius planus. Tačiau iki tikrosios autentikos filmui labai toli, nes vaizdo ar garso kokybė negali kompensuoti žmogiškųjų išgyvenimų autentiškumo. Todėl užuot kalbėjęs apie tai, kas iš tikrųjų vyko pokario metais, filmas pažeria daugybę kaltinimų okupantams bei išdavikams ir stato nepakeliamai sunkų paminklą vis dėlto nebeprasmiškoje kovoje žuvusiems herojams. Patriotizmas, idėjos, noras gyventi laisvoje Lietuvoje, kurie padėjo išlikti rezistencijai visus tuos devynerius metus, filme lieka tik žodžiai, nes autoriai nesuteikia galimybės išgyventi to žiūrint filmą. Jiems labiau rūpi pasmerkti išdavikus ir parodyti įvairius žiaurumo atrakcionus. Panašūs atrakcionai Larso von Triero "Dogvilyje" buvo pateisinti ir, svarbiausia, netikėti, nes prieš tai režisierius labai kruopščiai supažindino su visais dramos veikėjais, jų svajonėmis bei vertybėmis. Kiek žinau, "Vienui vieni" buvo kuriamas ne vienus metus, keitėsi jo koncepcijos, net režisieriai, tad stilistinį margumą gal ir galima būtų pateisinti. Tačiau esu naiviai įsitikinusi, kad gilinti filmo tai negalėjo sukliudyti. Vadinasi, to noro paprasčiausiai nebuvo.

"Vienui vieni" verčia suabejoti, ar iš tikrųjų jau atėjo laikas, kai galime kalbėti apie tai, kas įvyko, nesmerkdami, neaimanuodami ir, atsiprašau, nespekuliuodami savo aukos kompleksu. Tie žmonės, kuriems skirtas filmas, gyveno. Jie mylėjo, kentėjo, kovojo ir tikrai nebuvo gyvi paminklai, nes, paradoksas, neturėjo vertinti istorijos. "Vienui vieni" tuos vertinimus paverčia kertiniu viso filmo akmeniu. Filmai apie gyvus paminklus greitai apauga pseudopatriotizmo, konjunktūros ir spekuliacijų voratinkliais. Bijau, kad filmo apie Daumantą ir jo bendražygius dar teks palaukti.

Šaltinis
"Septynios meno dienos"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją