“Žuviukas Nemo” kaip tik priklauso pastarajai kategorijai. Ir didžiulį žiūrovų skaičių, jau pirkusį bilietus į tą “šlapią pasaką”, sudarė ne tik vaikai.

Beveik visas filmukas, jau išrinktas į geriausių Amerikos filmų dešimtuką, nufilmuotas povandeniniame pasaulyje ( o tai labai dėkinga sfera stulbinančio kolorito kompiuteriniams efektams). Auksinė žuvelė Merlinas, netekęs žmonos, vienas augina padūkėlį sūnų Nemo. Maištaudamas prieš begalinį tėvuko rūpinimąsi juo, Nemo išplaukia į atvirą jūrą – padaro tai, ką tėvas jam griežtai draudžia. Ir, aišku, tą pačią minutę to pasigaili. Sugautas ir įkurdintas australo stomatologo akvariume Nemo bando pasprukti. Jam į pagalbą iš visų jėgų skuba tėvas Merlinas, kuriam padeda sklerozės kankinama žuvelė Dori.

Filmuke užgriebtas įdomus socialinis dalykas – nepilna šeima. Juk žuviuką Nemo augina ir kaip savo akį prižiūri vienas tėvas Merlinas. Žiūrovai vaikai pratinami prie minties, jog nepilna šeima nėra nepilnavertė. O šis suvokimas labai svarbus. Juk, pavyzdžiui, JAV yra net 12 mln. nepilnų šeimų (Lietuvoje – apie 110 000). Nors vaiką vienos dažniausiai augina moterys, per pastarąjį dešimtmetį vienišų tėvų su vaiku Amerikoje padaugėjo 25%. Tikriausiai į šį faktą ir sureagavo "Walt Disney" kompanija.

Nepilnavertiškumo jausmas, kuris galėtų užklupti žuviuką dėl mamos ilgesio, filmo kūrėjų labai subtiliai yra nukreiptas į tai, kad Nemo neturi kiek apčiuopiamesnio dalyko – sveiko peleko. Tačiau filmuke neturėjimas paverčiamas vertybe – tai juk laimės pelekėlis! Jis suteikia žuviukui ryžto ir jėgų įveikti sunkumus.

Galbūt taip pat ir šeimoje kažko neturėjimas gali būti paverstas vertybe? (pavyzdžiui, tėvo heroizmas žuviukui – reikšmingiausias dalykas pasaulyje). Įdomu ir tai, jog iš savo klaidų filme mokosi ne tik žuviukas Nemo, tačiau ir jo tėvas. Vėtytas ir mėtytas tarp ryklių, medūzų bei vėžlių jis išmoksta pasikliauti kitais, o į Nemo žiūrėti kaip į suaugusį ir savarankišką žuviuką.

Filmuko siužetas adaptuotas vaikams naudojantis standartiniais didaktiniais kodais – pavyzdžiui, tas, kas neklauso tėvų, būtinai būna nubaustas. Kita vertus, aukštyn kojomis apverčiamas stereotipinis blogiečio ryklio įvaizdis – pasirodo, jis net “gydosi” anoniminių alkoholikų klubo principu. Filmukui būdingi dažni verbaliniai pakartojimai (kad vaikai geriau suprastų). Vieną dalyką jie įsiminė tikrai gerai – kai Dori eilinį kartą pamiršta adresą, kur reikia ieškoti Nemo, salėje sėdintys vaikai jį pasakinėjo choru.

Vienintelis filmuko minusas – kilęs klausimas, ar lengvai po tokio filmuko dėl dažnai jame skambėjusios nutukusio ryklio frazės “Žuvys – draugai, ne maistas”, pavyktų įkalbinti vaiką praryti nors gabalėlį žuvies (ypač jei ji oranžinės spalvos ir su baltais dryžiais)?

Vis dėlto, prisiminus, jog geriausiu visų laikų ir tautų animaciniu filmuku yra išrinktas J.Noršteino “Ežiukas rūke”, visiškai jam kontrastingą savo šviesumu, nuotaikomis ir lengvumu “Žuviuką Nemo” tegalima priskirti prie, pasak kinotyrininkų, multiplikacinio (nuo šaknies “multi” – dauginimas), o ne animacinio (nuo šaknies “anima” – siela) kino.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją