Iš tiesų apie jį medžiagos jau daugiau, šį kiną iš dalies pažįsta ir lietuviai, be to, rusų kino permaininga situacija leidžia ne tik konstatuoti, bet ir gilintis į tai, ką ekranui paliko sovietai, kaip visa tai kinta šiandien, ar formuojasi naujas požiūris į tikrovę.

Gerumo ilgesys

Anąsyk minėjau, kad nemaža dalis žiūrovų, matyt, pavargusių nuo ekranus užplūdusio amerikinio standarto, ilgisi senojo sovietinio rusų kino. Jame esą klestėjęs gerumas, kurio šiandien taip stinga. Iš tiesų gerumo niekada nebuvo ir nebus per daug.

Kitas reikalas, kad neretai rusų sovietiniame kine tas gerumas tereiškė subtiliau arba prasčiau užmaskuotą melą. Socialistinio realizmo nuostatų įkvėpta "gero ir geresnio" teorija reiškėsi ir po "perestroikos", kai buvo oficialiai prakeiktas ir neva palaidotas socrealizmas. Jeigu panelė negraži, bet geros širdies, anksčiau ar vėliau atsiras vyriškis, kuris tuos bruožus įvertins. Jei koks vyrukas paslydo, "sveikas darbo kolektyvas" neleis jam slysti toliau, apsups žmogystą šleikščiai saldoku, tikrąjį reiklų gerumą mažai teprimenančiu dėmesiu. O kodėl į ekranus tuomet neleido tarsi visiškai "nekenksmingo" buitinio psichologinio Kiros Muratovos filmo "Ilgos palydos"? Ogi todėl, kad ten besijauninančios vienišos motinos ir paauglio sūnaus santykiai buvo pernelyg sudėtingi, kad tarpusavio egoistinę (negalima! negalima!) meilę juodu maskuodavo kartais net šiurkštokai, nenusileisdami iki tradicinio sovietinio sentimento.

Tad nepainiokime skirtingų dalykų. Galima pozityviai kalbėti tik apie skaudų kai kurių rusų filmų gerumą, prasibraunantį kad ir pro "Andrejaus Rubliovo" žiaurumus, o juk net visų šiandien taip liaupsinamas Eldaras Riazanovas – gal išskyrus prasmingesnį, tyliai abejojantį pačiais socializmo pagrindais filmą "Saugokis automobilio" – iš esmės tebuvo sistemos ramstis, tiesa, suprantantis, kad nuskriaustiems žmonėms reikia bent paguodžiančios pasakaitės.

Kai santvarka Rusijoje šiek tiek pakito (nors pastarųjų metų politiniai įvykiai vis labiau kelia baisoką revanšo nuojautą), apie gerumą – tokią neapčiuopiamą substanciją – nebebuvo prasmės nė meluoti. Ir tik pernai pasirodė Aleksandro Rogožkino filmas "Gegutė", kuriame karo (šiuo atveju rusų ir suomių) tema perteikta būtent šiuo aspektu, tradicinę gigantomaniją pakeičiant triumfuojančiu kameriškumu: trys žmonės nemoka vienas kito kalbos, bet jeigu jie žmonės – būtinai supras vienas kitą. Kaip gaila, kad dėl kinematografinio Michalkovų klano intrigų šis originalus, tikruoju gerumu spinduliuojantis filmas net nebuvo pasiūlytas "Oskarui", nors tikrai turėjo šansų jį gauti.

Gerumas labai nelengvai prasibrauna pro paklydėlio tėvo ir jo visai nepažįstančių sūnų atšiaurius santykius debiutiniame Andrejaus Zviagincevo filme "Sugrįžimas", šiemet iškovojusiame Venecijos auksą. Bet šiaip publika, išskirianti gerumą kaip esminį rusų – ir ano, ir šito – kino bruožą, gerokai klysta. Limonadas juk irgi malonus, bet nenatūralus, cheminis gėrimas.

Sukalti šlagerį

Iš visų Maskvoje seniai įsikūrusio ir šiandien taip apsilaupiusio, kad primena lindynę, Sąjunginio kinematografijos instituto fakultetų pats migločiausias visais laikais buvo scenarinis. Scenarijų rašymo metodika ten niekada nebuvo gerbiama, ir todėl, kai naujasis rusų kinas pabandė žengti ant Holivudo seniai nutiestų bėgių, paaiškėjo, kad niekas nemoka suregzti imponuojančio siužeto, sukalti užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą turintį filmo pagrindą.

Kai 9–10 dešimtmetyje vykstant lūžiui gausybė rusų – daugiausia jaunųjų – režisierių lengvapėdiškai nutarė pakonkuruoti su amerikiečiais ir sukurti savąjį trilerį, paaiškėjo, kad jie geba tik konstatuoti: Rusijoje irgi (anksčiau, žinoma, tik Vakaruose) egzistuoja nusikaltėlių pasaulis. Kaip, kas, ką, dėl ko žudo ir naikina, iš šių alogiškų, be įtampos, be loginių mįslių filmelių visiškai nebuvo aišku. Žudo, ir tiek. Patinka.

Be abejo, visa šių ankstyvųjų rusų pseudotrilerių serija katastrofiškai žlugo, nes žiūrovai juos galėjo lyginti su amerikietiškais. Dabar bent jau išmokta šiaip taip suregzti pasakojimą: šiemet didžiulį pasisekimą šalyje turėjęs "Bumeris" (tai žargoniškas "kietų bičų" grupelės nusigvelbtos BMW pavadinimas) nusikaltėlių jaunimėlio istorijos raidą rodo bent kiek logiškiau. Bet "jautriai", kaip sovietų laikais. Nors man priimtinesnis ironiškas Maksimo Pežemskio požiūris filme "Mama, neliūdėk", kur rodomas milicijos karininkas, kas pusvalandį šniaukščiantis kokainą, kaip ir jo gaudomieji, ir išvis chuliganiškai rašomas lygybės ženklą tarp daugybės sovietų aprobuotų vertybių ir užribio. Šis mažo biudžeto filmas, aišku, nesusilygins su užsienyje gyvenančio ir prie stambaus kapitalo prisigretinti gebančio Pavelo Lungino naujuoju kino kolosu "Oligarchas". Tai iš tiesų – "sukaltas" šlageris, rodantis, kaip lengvai per "perestroiką" buvo šluojami pinigai ir kaip paskui sunku pasidarė juos išsaugoti. Čia – bepigu Lunginui tai rodyti iš atstumo, iš Prancūzijos – yra atkurta nusikalstamos valstybės atmosfera, o tai, kad pagrindinis oligarchas kadaise buvo talentingas fizikas, suteikia susišaudymų ir sprogimų filmui dar ir tam tikro liūdesio.

Į šlagerių, o ne politinių filmų kategoriją, kaip turėtų būti, Rusijoje trauktini filmai apie niekaip neįmanomą nutylėti Čečėnijos karą. Talentingo Aleksejaus Balabanovo, pradėjusio nuo stilingų Becketto ir Kafkos kino parafrazių ir baigusio aiškiu Kremliaus užsakymu – filmu "Karas", nuopuolis pasako nemažai. Arba tu puti į reikalingą dūdą, arba eini duoneliauti. Kur čia įžiūrėsi "kapitalistinės" ir sovietų Rusijos skirtumus?

"Naujųjų rusų" pokylis

Taip, visai sąmoningai norėjau, kad šio skirsnio pavadinimas asocijuotųsi su M. Bulgakovo romano skyriumi "Didysis pokylis pas Šėtoną". Todėl, kad visi tie "naujieji" (Lietuvoje dar neįsišaknijęs, o Rusijoje – labai populiarus apibūdinimas) parveniu man, tiesą pasakius, teprimena Bulgakovo mesiro trumpam atgaivintus numirėlius. Gali būti jie net jauni – o jau nebegyvi, nors ir vaikšto, kalba, kartais net visai išraiškingai imituoja gyvus...

"Oligarchas" – kūrinys apie žmones, pasmerkusius save tai imitacijai. Bet šiame filme yra tam tikrų analizės elementų. O Michalkovų klano jaunėliui Jegorui Končialovskiui "Atsiskyrėlyje" tiesiog be galo patinka visa ta prašmatni "naujųjų rusų" buitis, supanti absoliučiai pramanytą istoriją. Tai kūrinys ne apie žmones, o apie parketą, baldus, baseinus, dizainą. Vienos valsus šoka daiktai – jei tai būtų sąmoningai sugalvota, galėtų būti net įdomu. Deja. Tokių odžių "naujojo ruso" buičiai kine pasitaiko ne viena, ši gal tik charakteringiausia.

Išmarinį akies mirksniu praturtėjusių personažų gyvenimą filme provokaciniu pavadinimu "Maskva" sąmoningai ir talentingai atkūrė Aleksandras Zeldovičius. Ne veltui apgailėtini tų įžeistųjų rusų visuomenės sluoksnių statytiniai padavė režisierių į teismą, reikalaudami filmą uždrausti dėl... "nenormatyvinės leksikos" (kiek "ch...", "b..." ir kitokių nelengvai įkandamų keiksmų, kuriais rusų tauta visada demonstravo savo nepaprastą išmoningumą, girdima eilinėse nūdienos komedijose, kažkaip buvo pamiršta). Yla išlindo iš maišo. "Naujieji rusai", pasirodo, nori pagarbos. O juk "Maskvoje" ta tyli pseudopagarba egzistuoja, ji žeidžia labiau negu koks nepadorus gestas. Mielos sesutės (tik viena jų cinikė, o kita – beprotė), miela alkoholikė mamytė, mieli milijonieriai, miela naktibarių, prostitučių, tylių išprievartavimų Maskva. Mirę žmonės, miręs miestas, gal net mirusi šalis. Kai finale režisierius atidengia kortas, prisipažindamas kūręs anaiptol ne realistinį pasakojimą, ir nukreipia vieną personažų, vedusį iškart abi seseris (o ką, negalima?), į tuščią naktinę Raudonąją aikštę, ši scena nebegali apgauti nė kvailio, ji išsyk metaforiškai prilygina neva gyvuosius turtuolius toms mumijoms, kurios tebeguli kažkur netoliese, bulgakoviškose sutemose.

Niekuo specialiai negąsdinanti "Maskva" yra labai baisus filmas. Gal net baisesnis už Aleksejaus Germano filmą "Chrustaliovai, mašiną!", žiauriai susidorojusį su žiauria, bet praeityje likusia stalinizmo epocha. Vis dėlto buvęs generolas šio filmo finale ištrūksta į kažkokią puslaukinę, neįmanomą įprasminti laisvę, kuri Rusijoje visuomet kažkodėl yra gerbiama. O Zeldovičius iš savo herojų atima bet kokią perspektyvą. Poros dar šoka, bet tuoj išmuš laikrodis, ir ištaigingi tualetai nukris nuo dūlančių skeletų. Ir vyšnių sodas iškirstas amžinai, jis NIEKADA nebesužydės.

Kiros Muratovos diagnozės

Apie genialiąją moterį Kirą Muratovą, atsispyrusią visiems sovietų epochos puolimams ir šiandien kuriančią kaip reta produktyviai, buvo galima parašyti ir aname straipsnyje: juk ji pusiau ukrainietė, savo talentą tebedalijanti tarp rusų ir ukrainiečių studijų. Bet ne čia esmė.

Kalbama, kad Muratova tapo mizantrope, iš vieno Vilniaus ruso net girdėjau įžeidų apibūdinimą: "sumarazmėjo", kuris, manau, ją pačią būtų tik pralinksminęs. Taip, ji nebeslepia, kad gyvūnai jai mielesni už sugyvulėjusius tėvynainius. "Asteniniame sindrome" kamera ilgiau stebi kailialupių kameroje atsidūrusių šunų akis negu kvailiojančius dvikojus. Dešimties minučių epizode, baigiančiame jos "Pomėgius", lekia arkliai – gražūs, laisvi, harmoningi, verčiantys primiršti personažų smulkias intrigas, tuščius plepalus, atvirą patologiją. Net viename naujausių Muratovos filmų "Antrarūšiai žmonės" kamera tarsi užburta stebi purvyne besikapstančią kiaulę: ji tokia, kokia yra, ji nebando, kaip personažai, vaizduoti esanti kuo nors kitu, tikėti, kad ji ne kiaulė, o, tarkim, fazanas.

Rusijos literatūra turėjo Gogolį, Bulgakovą, tačiau jos kine juodasis humoras, reikalaujantis inteligencijos, niekuomet nebuvo prigijęs. Suvokti buitinį Leonido Gaidajaus humorą ir Šuriko nuotykius paprasčiau. Šiuo atžvilgiu Muratova – išimtis; dar pačiais tamsiausiais brežnevizmo metais režisierė pasistengė, kad ypač suniokoto jos filmo titruose pasirodytų užrašas "Režisierius – Ivanas Sidorovas". Ir dabar ekrane, kaip sovietų laikais, ilgai užsibūna užrašas "Odesos gorispolkomo užsakymu", o tuomet "iššauna" filmo pavadinimas: "Antrarūšiai žmonės". Jeigu vykdomasis komitetas pageidauja – gerai, aš prigaminsiu jums tų žmogeliukų!

Man gaila Gaidajaus ir panašių komedijų kūrėjų sugadintų žiūrovų, išmokytų regėti pirmą, vienintelį, filmo klodą. Žiūrovų, kurie Muratovos filme įžvelgė vien tik barzdotą anekdotą apie lagamine slapstomą lavoną. Juk kur kas svarbesnė filmo linija – pasivaikščioti išvesti psichiatrijos ligoninės pacientai, kuriems, kaip kažkas pastebi iš šalies, taip gera gyventi – ir maitina, ir jokių problemų. Žinoma, tai ne Andrejaus Michalkovo-Končialovskio "Kvailių namų" ligoninė, kurią lanko – tegul svajose - pats Brianas Adamsas ir kuri skiriama vien tik pigiausio sovietinio raugo neva humanizmui, gudriai teisinančiam Čečėnijos karą, – taigi, neprikibsi, čia tau ne Balabanovo agitacinis "Karas".

Muratova žiauresnė, bet tai antausio, skelto isterijos apimtam žmogui, žiaurumas. Į politines realijas, kurias vėjas tuoj nusineš, ji niekuomet nelenda.

"Antrarūšiai žmonės" baigiasi jauno ligonio, kuris buvo trumpam pabėgęs, epizodu. Vėl grįžęs į palatą, kurioje jam jauku (o laisvėje vaikino net balsas buvo tapęs nemaloniai verksmingas), bernužėlis išsitraukia didžiausią savo turtą. Tai kolekcija. Šmėkščioja blizgančios "auksinės" sagos, bilietėliai, senos ir naujos nuotraukos, laikraščių iškarpos – žodžiu, kas tik nori. Gal tai šiuolaikinio ruso, tragiškai pasiklydusio tarp tikrų ir tariamų vertybių, sąmonės susidvejinimo ir susitrejinimo ženklas? Autorė nesityčioja, ji tiesiog taip mato dabarties eilinį šalies gyventoją, kurio daliai teko per daug. Vakar buvai verčiamas tikėti vienu, šiandien – visai kitu, o kas bus rytoj? Ne, Muratova nevaizduoja aiškiaregės, jai tiesiog liūdna dėl žmonių, kurie šioje šalyje visuomet buvo antrarūšiai, net jeigu jiems kyla noras pasivadinti, pavyzdžiui, "naujaisiais rusais".

Tai ne pranašystė, tai blaivi pesimistinė diagnozė. O kolekcija – tai reto stiprumo įvaizdis didelės šalies, negrįžtamai subyrėjusios į kone pirmapradžius, į vieną nebesudėliojamus, gal net dūlėsiančius ar triukšmingai toliau byrėsiančius fragmentėlius. Retas kuris Rusijos kinematografininkas dabartinėmis sąlygomis turėtų narsos ištarti tokį tiesų ir negailestingą žodį.

Ir dar. Prieš keletą mėnesių naktį važiavau per Žvėryną, ir mano dėmesį patraukė rusiškų firmų pavadinimų, tarp kurių neonu ypač spindėjo "Lukoil", gausa. Tuomet dar niekas nesignalizavo apie galimus lietuviškus politinius skandalus, bet pamąsčiau, kad nuo šios mano jaunystės šalies reikėtų laikytis atokiau. Atstumas iki kino ekrano – bene priimtiniausias...