Tikslesnis filmo pavadinimas galėtų būti “Kruvini gražūs dalykai”, mat kraujo juostoje netrūksta. Kai viešbučio “Baltija” tarnautojas nelegalus imigrantas iš Nigerijos Okvė (Chiwetel Ejiofor), radęs į klozetą nuleistą žmogaus širdį (tai galėtų būti interpretuojama kaip puiki imigranto vertės nesvetingoje šalyje metafora), išsiaiškina, kad viešbutyje išpjaunami žmonių inkstai, tai jį užgula kaip akmuo. Jei jis sutiktų dalyvauti tokiame purviname biznyje, išsirūpintų sau ir savo mylimai turkei Senai (Audrey Tautou) pasus, ir abu galėtų keliauti į kitą rojų – Niujorką. Tačiau Okvė kupinas žmogiškosios moralės, kuri neleidžia jam lengva ranka mėsinėti žmonių. Vis dėlto kai po peiliu ryžtasi gulti pati Sena, Okvė apsisprendžia – jei operuos jis, bent jau pasistengs, kad mergina nenumirtų. Jų abiejų rasta išeitis – labai originali.
Kabant apie kraują, Senai dėl svajonės išvykti į šalį, kur yra medžių su lemputėmis, ryžtasi paaukoti ne tik savo inkstą. Įsisupusi į kruviną chalatą vos iš kambario išėjus viešbučio “galvai” Chanui (Sergi Lopez), inkstų biznio organizatoriui, turkė prostitutei guodžiasi, kad vienintelis jos vyras iki tol tebuvo Mahometas. Jei esi imigrantas, kažin ar turi teisę ir galimybę išsaugoti savo skaistumą, religines ar apskritai moralines tiesas. Niekam neįdomu, ką imigrantas turi viduje (na, nebent tai jo inkstai). Juk žmogus žmogui vilkas, ką jau bekalbėti apie žmogaus ir imigranto santykį.
Įdomiausia, kad filme imigrantams labiausiai kenkia ne grynakraujai anglai. Pavyzdžiui, migracijos departamento darbuotojai, lipantys ant kulnų Senai, irgi labai panašūs į turkus, už darbą siuvykloje Senai liepiantis jam pačiulpti storulis – indas. Kita vertus, imigrantams nemažai padeda irgi svetimtaučiai – juodaodė prostitutė, azijietis morgo darbuotojas. Tad imigrantas imigrantui irgi vilkas.
Didžiausią, o ir retą vertybę – žmogiškumą – juostoje padeda atskleisti ir savo geromis veršelio akimis klapsinti A.Tautou. Didžiausias išbandymas tekęs jai filme – anglų kalba, kuriai dar reikėjo bandyti suteikti turkišką akcentą. Tačiau aktorė su užduotimi, o ir su svajoklės mergaitės (gaila, tame nieko nauja) vaidmeniu susitvarkė neblogai.
Nors kino apžvalgininkas Rolandas Maskoliūnas filmo žanrą įvardija kaip dramediją, komedijos elementų jame nėra. Skoningas humoras neišauga iki sarkazmo ar ironijos. Galbūt tai ir yra stiprioji filmo pusė. Išėjęs iš filmo jauties tarsi išklausęs viską savo kailiu patyrusio imigranto pasakojimą (kokių nemažai galima pasiskaityti ir laikraštyje, deja, dažniausiai kriminaliniame puslapyje).
Ne be reikalo kino kūrėjai prisirinko apdovanojimų ir dėl to, kad imigrantų, kurių likime savotiškai atgyja “amerikietiškoji svajonė”, situaciją jie papildo metaforų kalba. Minėtas pavyzdys su į klozetą nuleista imigranto širdimi arba Okvės gyvenamoji patalpa morge. Parodydamas visišką imigrantų buities ir apskritai jų socialinės padėties skurdą, režisierius (Stephen Frears) galbūt net kiek per stipriai suka kalbą į tai, kad tokioje situacijoje spindėti tegali žmogiškumas.
