Veiksmo komedija – būtent tokiu žanru buvo pristatomas filmas. Meskit į mane akmenį, bet žiūrėdama filmą nešyptelėjau nei karto. Ir pavydėjau tiems, kurie turėjo cigarečių ir daugmaž vidury filmo išėjo parūkyti. Aišku, jie nebegrįžo.
Filmo kūrėjai juokinti bandė stereotipais, sukurtais dar tada, kai ant Los Andželo kalvos buvo užritintos baltosios raidės “HOLLYWOOD” – nusikaltimo vietoje policininkai žūtbūt užsimano mėsainių, morge jie vis dar žiaukčioja, nudelbę akis it mokinukai vienas kito klausinėja apie seksą, o pagauti nusikaltėliai prišlapina į kelnes. Veiksmo filme irgi ne per daugiausia – sprogsta viena mašina, o blogiečių gaudynių metu pora automobilių apsiverčia arba bumbteli viena į kitą. Šie vaizdai kiek senamadiški ir gruboki – tokių galima prisižiūrėti ir magistralėje Vilnius–Kaunas. Beje, lemiamoji filmo scena tūkstantąjį kartą vyksta ant stogo. Tuo metu, kai nusikaltėlis žlegteli ant žemės, žiūrovai jau ima vyniotis ant kaklo šalikus. Tiesa, filmo pabaigoje yra keletas taiklių juokelių - pavyzdžiui, apie nusikaltėlio gaudynes taksi automobiliu.
O juk sklando gandai, kad Harrisonas Fordas sutiko vaidinti juostoje net neskaitęs scenarijaus – esą jam iš karto patiko policininkų veiklos dvilypumo idėja (nepamirštant ir fakto, kad scenarijus lyg ir parašytas remiantis realiu policininko dienoraščiu). Situacija, kai dubliuojasi žmogelio pareigos – neišsemiamas aruodas. Tik ne visi vienodai iš jo pasisemia. Šiuo atveju režisierius ir scenaristas pasielgė kaip godi beždžionė, kuri įkiša leteną į riešutų pilną ąsotį siauru kaklu – grobio pilnas jos delnas nebeišlenda, o imti mažiau riešutų beždžionė nei už ką nenori.
Taip ir filme – į jį prigrūsta visko: beprotiškai daug telefonų skambučių (būtent taip parodomas situacijos “komiškumas” – pritūpusiam prie lavono detektyvui skambina norintis pirkti namą turčius), daug merginų (kurias treniruoja - dažniausiai lovoje – Kaldenas, nuolat painiojantis jų vardus; deja, merginos filme nepadaro dviejų dalykų – už supainiotą vardą nepaleidžia į policininką lėkštės ir nei karto žiūrovų malonumui nenusirengia.), daug juodukų (jie rypuoja, o laisvalaikiu šaudo vieni kitus). Tikriausiai nenustebinsiu, jei išduosiu, kad detektyvų darbą rasti reperių žudikus trukdo patys policininkai (vienam jų nepatiko, kad Gavilenas sugulė su jo buvusiąja), o policininko gyslelės visai neturintį Kaldeną darbe telaiko prisiminimai apie kadaise darbo metu nužudytą jo tėvą, irgi policininką.
Kartais nelabai kokį scenarijų kiek gelbsti aktoriai (pavyzdžiui, nežinia, ar nors kokį pelną būtų uždirbęs “Briusas visagalis”, jei jame vietoj Jimo Carrey būtų vaidinęs kad ir Willas Smithas). “Holivudo žmogžudysčių skyriaus” negelbsti niekas.
Harrisonui Fordui jau pelenai byra. Grimas nebepaslepia jo raukšlių bei suvytusių raumenų. Be to, jam jau per sunku bėgti paskui nusikaltėlį, išlįsti lovoje iš kelnių (geriau mylintis valgyti spurgas), o norint pasiguosti jis verčiau skambina aiškiaregei, o ne sekso telefonu. Geriausias veidrodis jo kaip aktoriaus nusenėjimui – kartu vaidinantis tuščiagalvis donžuanas Joshas Hartnettas. Jam daug labiau sekėsi paauglių filme “Fakultetas”. Vienintelis paaiškinimas, kodėl šįkart jie vaidino kartu – kad į filmą pažiūrėti jų užpakalių trauktų tiek anūkės, tiek jų močiutės.
Tad vienintelės pasigailėjimo vertos aukos, kurios turėtų patekti į Holivudo žmogžudysčių skyriaus akiratį, - žiūrovai.
