„Dauguma jaunų aktorių nori iš karto padaryti įspūdį televizijoje ar kino filme“, – kalbėjo ji Čeltenhamo literatūros festivalyje. „Norėčiau, kad jauni žmonės, – tai nėra madinga, – šiek tiek sužinotų apie mūsų fantastišką teatro paveldą ir žmones, kurių nebėra, pasidomėtų mūsų teatro istorija, nes ji fenomenali.“
D. J. Dench sakė: „Mūsų istorijoje – gausybė išskirtinių spektaklių, kūrinių, režisierių, aktorių ir dizainerių – norėčiau, kad visa tai nebūtų pamiršta. Daugelis žmonių to nepamiršo, tik jauni žmonės to neprisimena. Visada yra ko pasimokyti. Juk šitaip įdomu skaityti istoriją apie žmones.“
74 m. aktorė, kuri šiaip retai duoda interviu ir beveik niekada nekritikuoja aktorių, pasakojo, kad dar būdama jauna aktorė ji iš užkulisių stebėdavo patyrusių aktorių darbą.
Ji papasakojo, kad jaunystėje neišvengė kritikos. 1957 m. ji gavo Ofelijos vaidmenį režisieriaus Johno Neville’o pjesėje „Hamletas“. „Tada mane stipriai kritikavo. Klausė, kaip drįso vadinamasis Nacionalinis teatras pasamdyti vos dramos mokyklą baigusią aktorę“, – pasakojo garsenybė.
Ji teigė tobulinusi vaidybos įgūdžius stebėdama aktorius, kas šiais laikais nebepopuliaru.
„Niekada neidavau į persirengimo kambarį. Mes stovėdavome užkulisiuose ir stebėdavome aktorius“, – teigė aktorė.
D. J. Dench pridūrė mėgusi įvairaus amžiaus aktorių kompaniją, niekada nebūtų galėjusi vaidinti monospektaklyje ir nemėgo režisuoti, nes „aktoriai niekada nepasako, į kurį barą eina“.
